„... Aš niekada nemėgau, kai kas nors kišasi į mano asmeninį gyvenimą. Ir man ne svarbu, ar tai buvę klasiokai, kurių ląsteles jau kardinaliai paveikė beprotis direktorius, ar aklina tamsa, kuri galutinai užvaldo kiekvieno sielą ir protą, ilgiau pabuvusio „Leafdale“ vidurinės mokyklos teritorijoje. Nes aš dar vis turiu tikslą, kurio sieksiu, nepaisydamas jokių barjerų — tiek fizinių, tiek dvasinių. Viltis, artimų draugų parama ir tvirtai suspaustas vinčesteris rankose niekada neleis man nugrimzti ten, iš kur nebesugrįžtama...“.
Prologas
„Laba diena visiems, ir prašome pasveikinti naująjį mūsų mokyklos mokinį Kyo! Aš suprantu, jau eina dvylikti jūsų mokymosi metai, todėl ir egzaminai ne už kalnų. Pasistenkite būti svetingi, nes persikraustymas, ypač tokiu svarbiu metu, būna nelengvas. Beje, pasistenkite vos pasibaigus pamokoms palikti mokyklą ir eiti namo. Em... Šiuo metu čia vyksta šioks toks remontas, todėl nenoriu būti asmeniškai atsakingas už nukentėjusius mokinius...“.
Eikit vaikai į mokyklą...
Taip... Niekada nemėgau persikraustymų. Vėl viską teks pradėti iš naujo, o mokslai sudėtingi, ypač jei kalbame apie užsienį. O pačios mokyklos patalpos... Jos... Kažkokios keistos. Jos mane kažkaip nelauktai slegia, o ir pati atmosfera kitokia. O gal man tik taip atrodo? Gal tai dėl mokslų ir blogo oro? Nežinia. Šiaip ar taip, privalau užbaigti mokyklą, kad ir kokia ji būtų. Labai laukiu šimtadienio ir išleistuvių, prieš kurias, kaip žinia, teks išlaikyti egzaminus, todėl — į mokslą.
No comments:
Post a Comment