Saturday, March 17, 2012

Kraujas ir Kava

Pagalvojau ar vienas žmogus gali jausti tiek daug neapykantos ir pykčio.

Suprantama kad ne visiem tai patinka. Tas pats kaip turėti 12-kos colių penį- normaliom moterim to per daug, todėl reikia rasti kokį seksualiai aktyvų gėjų, kuriam nepilnavertiškumo sindromas. Jei nuoširdžiai, tai niekas iki galo negali pilnai su tuo susitaikyti. Ypač kai pasireiškia Palūžimai. Vienas toks buvo vakar.
Vaikštant po perdėtai didelį prekybos centrą, tenkinant tokius nereikšmingus poreikius kaip alkis, ir svarbesnius, kaip kofeino trūkumas tavo venose, galvojau kaip visa tai man įgrįsę. Kaip tiesiog norisi kad tavo smegenys išbėgtų pro akis, kad kas nors tave užbaigtų, ir nebereikėtų kankintis, nes pats tam padaryti neturi kiaušų. Iš dalies del to kaltas Adamas. Dar ir Eleina. Kalčiausi yra tėvai. Suprantama, didžiausia kaltė mano, bet argi aš galėčiau tai pripažinti ?

Net nepradėjau pasakoti apie pirmą Priepuolį, kai pasireiškė antras. Anksčiau vadinau Palūžimais, ane?
Viskas prasidėjo kai Eleina papasakojo, kad masturbuojasi priešais kamerą sukažkokiu medkirčiu iš Australijos. Mus su Eleina siejo keistas, bet įtrūkęs ryšys. Susipažinom prieš kelis metus, lėkdavom miesto gatvėm su kavaišsinešimui rankose kaip kokie du bohemiški menininkai, laukiantys savodidžiojo karjeros šuolio. Tada aš jai pasidariau per daug negatyvus (tokia buvo oficiali versija; iš tikro aš jai atsibodau),ir mes nesimatėm praktiškai du ar mažiau metų. Aš ją mylėjau, ir buvo sunkuišmesti iš galvos. Turbūt ji jautėsi panašiai, nes nepriėmė mano siūlymo daugiau niekad nesusitikti ir nekalbėt. Vietoj to mes susitikom, ir kalbėjomėskaip anksčiau, nieko neslepiantys du menininkai. Tik lėkti miestu buvo sunkiausu prarukytais plaučiais.
Matot, vienas iš mano ir Eleinos panašumų buvo tas, kad abu tikėjom mirsiantysvieniši. Tiesiog logiškai nebuvo galima išmąstyti žmogaus, kuris mumyse matytųką nors teigiamo. Bet jai pasakojant apie Australų Medkirtį aš jaučiau kažkokį pokytį; nors nesimatėm daugelį mėnesių, jinai svaigo apie jį kaip pirmą kartąįsimylėjus mokyklinukė: sakė, kad dreba kojos, ir kad jaučiasi blogai nemačiusisavo naujojo draugo daugiau nei vieną dieną. Eleinos sėkmė iškėlė klausimą – gal aš galėčiau draugaut su Adamu? Žinau kad aš jo nemyliu. Žinau kad jis ne „tas vienintelis“. Bet ašžinojau kad galėčiau save priversti jį įsimylėti.
Adamas buvosiaubingas žmogus. Veikiau padaras.Sociopatas, pats nedraugiškiausias žmogus kurį aš pažinojau, girdėjau ar skaičiau. Net blogiau už Queen, kuri bent jau sugebėdavo kalbėti telefonu. Pripažįstu kad jis man sakė nemokantis draugauti ar palaikyti normalių santykių, bet nė nenumaniau kad viskas bus taipblogai. Veikiausiai buvo prievartautas vaikustėje.Buvo neplanuotas vaikas. Nesėkmingai bandė nusižudyt. Ar buvo kokia liga, kuria Adamas nesirgo? Turbūt nebent Alschaimeris, nes dar per jaunas.
Būdamas 19-likos metų, Adamas sirgo AIDS, anoreksija, šizofrenija ir maniakine depresija. Prieš jį mano senelis su vėžiu nublanksta it plastikinis maišelis, plazdantis vėjyje. Kartą, kai prisigėrėm Šarlotės, mano nuolatinės geriausios draugės gyvenimui, pusseserės bute, aš jai parodžiau Adamo nuotrauką. Klūpėjom prie kompiuterio ekrano kaip prie kokios indų deivės. Šarlotė svaigo kaip norėtų kad trise gyventume Manhetene ir kurtume meną ir kasdien dūlkintumėmės. Aš jaučiau kažką panašaus į drugelius, tik ne pilve, o galvoj. Lyg būčiau apdujęs.Toks jausmas anksčiau buvo tik vieną kartą, su Luku, pirmu vaikinu, kurį įsimylėjau. Žinojau, kad Lukas yra svarbus asmuo mano gyvenime, nes kai sušikau mudviejų santykius jiems net neprasidėjus, įsikaliau į galvą kad niekada gyvenime nesugebėsiu palaikyti santykių, ir kad niekas į mane nežiūrės.
Adamui palikau mažiausiai keturias žinutes. Jos viena prieštaravo kitai, bet man svarbiausia buvo atsakymas – „taip, tu irgi man patinki“, arba „tu šlykštus ir turėtum mirt“. Atsakymas atkeliavo kiek kitoks nei tikėjausi, ar būčiau įsivaizdavęs galvoje. Atsakymas į mano minimum keturių žinučių išpažintį sutilpo į du stambius sakinius. Išvada – jis nedaugžmonių laiko draugais, bet jis manąs kad aš esu vienas iš jų.
Ne vien tik antras įrodymas kad aš mirsiu vienišas „įjungė“ priepuolį. Kartais jie tiesiog įvyksta. Iš niekur nieko. Dienos rutina mane pribaigė. Tas skydas, suteikiantis įspūdį kad aš esu „kiečiausias“, kad Žemė sukasi aplink mane, ir visi žmonės, kuriem tenka laimė mane pažinoti, turi tenkinti visus mano įgeidžius ir įnorius, jisai kartais nusileidžia. Ir prasideda tai, kuo aš visiškai nesididžiuoju.
Iš pradžių prasidėjo panikos priepuolis – gan retas man reiškinys, kurį atpažinau tik iš sunkaus kvėpavimo. Net nepamenu kokia buvo visa to priežastis.Tiesiog per tuos priepuolius aš jaučiuosi kaip nereikšmingas, niekam nereikalingas beprotis, kuriam belieka mirt, nes gyvenimas yra per didelė kančia. Bet tuo metu Aš pasidalinu į tris dalis, kurių net nesugebėčiau įvardinti, ar pagrįsti hipotezę kodėl būtent trys. Pirmąją dalį vadinu Auka. Auka iš esmės ir yra pats priepuolis – tas menkas padaras, kuris kenčia ir nori užsibaigti. Antroji dalis, kuriam tiktų vardas Aktorius, mano, jog visa tai yra tiesiog kažkoks spektaklis, kad aš per priepuolius vaidinu auką kad susilaukt dėmesio, ar kažkas panašaus. „Spektaklio“ teorija gali ateiti iš aplinkinių reakcijos dėl mano nesusipratimų – gimdytoja nekreipia dėmesio, nors šiaip nieko ir nežino, bet iš jos tiesiog sklinda reakcija, kad aš esu Aktorius.Negaliu pasakyt kad ir mano artimiausi draugai kreipia dėmesį. Marko, Sanis, jie tiesiog pasižiūri į randus ar pasiklauso istorijų, ir gyvena toliau. Šarlotė, ji miela, gal kažką panašaus ir buvo kentėjus anksčiau, bet abejoju arji dėl manęs keltųsi vidury nakties, jei man jos reikėtų. Keisčiausia kad aš dėl savo draugų padaryčiau praktiškai viską. Ji mano, kad juokauju, kai sakau kad noriu į psichiatrinę ligoninę, kadnoriu išgyti, būti normalus. Nuleidžia juokais. Pasako kad myli. Eleina darblogiau. Nesigilina į problemas, nes jos nuotaika dažniausiai puiki (nebentilgai nematė Medkirčio), ir toks jausmas kad jis savo nuotaikos dėl manęs nenori keisti.
Trečiasis Aš, yra toks mažas sąmonės/pasąmonės balselis, kuris bando suprasti,kas aš esu, ar Aktorius, ar Auka. Jam išsiaiškinti nesiseka.
Priepuolio įkarštyje iš apatinio stalčiaus išsitraukiau sudužusį stiklinį Kalėdų Eglės papuošimą ir kelis kartus perbraukiau per kairę ranką, pasirodė kraujas. Įpjovimai nebuvo gilūs. Ir kas keisčiausia, iš kart po to pasijaučiau taikiai. Lyg nerimą ir paniką būtų kas it ranka nuėmęs. Čia tik antras kartas kai taip dariau. Pirmas buvo geresnis. Į vieną ekstazišką visumą susiplakė adrenalinas, skausmas ir triumfas, kad pagaliau išdrįsau sau sukelti skausmą, ko ankčiau bijojau. Skausmas irgi buvo gerai, įrodė, kad aš iš tikrųjų gyvenu šitam košmariškam pasauly, o ne butaforiškam sapne.
Antrąjį priepuolį prisimenu šviežiau, gal kad įvyko taip nesenai.
LAUKITE TĘSINIO

16 comments:

  1. Nepamenu dabar, kad būtum kada tokį ilgą įrašą parašęsm tad maniau damn kiek daug skaityti :D
    Skaičiau, skaičiau ir supratau, kad nieku nesuprantu praktiškai, nes nežinau čia man reikia suprasti kaip už tikrus dalykus ar išgalvotus? Bet vis tiek skaičiau ir perskaičiau viską, nes nu blem tu moki rašyti taip kaip man patinka...nors nesuprantu apie ką, bet skaitau toliau, nes tai įtraukia. Pliusas.
    Šiaip ir aš kažkada tavo metų žažidžiau tą išdrįsk sukelti sau skausmą, tik aišku ne su kalėdu eglutės papuošimu :D

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ačiū Alex :D Viskas čia faktai kaip blynai. Po antro skyriaus baigsis įkvėpimas ir pradėsiu viską išgalvot :D

      Delete
  2. tu tai moki rašyti, tikrai, nors nesu skaičius tų ankstesnių dalių ir tikrai nežinau apie ką čia, bet man patiko:D įtraukei

    ReplyDelete
    Replies
    1. Čia visa pradžia, Ieva. Šiaip ankstesnės dalys gali būt mano blogo įrašai :>

      Delete
    2. tai tada galiu pasakyti, kad kaip pradžia - super!

      Delete
  3. tikiuosi, ir man kadanors nusišypsos laimė patekti į tarp antraplanių herojų. Žinai, ten serijiniai žudikai ar prostitutės ;>>

    ReplyDelete
    Replies
    1. Oooh, tu galėtum būt kokia studentė kuri kekšiauja kad išsimokėtų už studijas. Niekas AIŠKIAI tokio scenarijaus neskaitė anksčiau :D

      Delete
  4. Norėjau parašyti ilgą ir cinišką komentarą, bet pagalvojau, kad tai bus per daug nuoširdu. Balsavau už kitokį pavadinimą, man labiau patiko "Aš visus išnaudoju", bet perskaičius pirmą dalį pavadinimas "kraujas ir kava" vis gi skamba geriau. Rašyk, mielasis, tu tik rašyk.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ačiū, tik bėda ta, kad daugiau aš skaitau ką parašiau, tuo labiau to nekenčiu :|

      Delete
  5. Na,po trečio karto kai skaitau man vis dar patinka.Tik pamiršai pakeist į Šarlotę vienoj vietoj bet oh well. You're awesome.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Gali ir visas klaidas pasakyt ^^

      Delete
  6. Replies
    1. Oh honey, If only I knew what were you saying.

      Delete
  7. Ėėė, kur mano komentaras?
    Btw, Erni, tu kietas.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Išnyko į niekumą?
      Ačiū, tu irgi ^^

      Delete