Kraujas ir Kava

Pagalvojau ar vienas žmogus gali jausti tiek daug neapykantos ir pykčio.

Suprantama kad ne visiem tai patinka. Tas pats kaip turėti 12-kos colių penį- normaliom moterim to per daug, todėl reikia rasti kokį seksualiai aktyvų gėjų, kuriam nepilnavertiškumo sindromas. Jei nuoširdžiai, tai niekas iki galo negali pilnai su tuo susitaikyti. Ypač kai pasireiškia Palūžimai. Vienas toks buvo vakar.
Vaikštant po perdėtai didelį prekybos centrą, tenkinant tokius nereikšmingus poreikius kaip alkis, ir svarbesnius, kaip kofeino trūkumas tavo venose, galvojau kaip visa tai man įgrįsę. Kaip tiesiog norisi kad tavo smegenys išbėgtų pro akis, kad kas nors tave užbaigtų, ir nebereikėtų kankintis, nes pats tam padaryti neturi kiaušų. Iš dalies del to kaltas Adamas. Dar ir Eleina. Kalčiausi yra tėvai. Suprantama, didžiausia kaltė mano, bet argi aš galėčiau tai pripažinti ?

Net nepradėjau pasakoti apie pirmą Priepuolį, kai pasireiškė antras. Anksčiau vadinau Palūžimais, ane?
Viskas prasidėjo kai Eleina papasakojo, kad masturbuojasi priešais kamerą sukažkokiu medkirčiu iš Australijos. Mus su Eleina siejo keistas, bet įtrūkęs ryšys. Susipažinom prieš kelis metus, lėkdavom miesto gatvėm su kavaišsinešimui rankose kaip kokie du bohemiški menininkai, laukiantys savodidžiojo karjeros šuolio. Tada aš jai pasidariau per daug negatyvus (tokia buvo oficiali versija; iš tikro aš jai atsibodau),ir mes nesimatėm praktiškai du ar mažiau metų. Aš ją mylėjau, ir buvo sunkuišmesti iš galvos. Turbūt ji jautėsi panašiai, nes nepriėmė mano siūlymo daugiau niekad nesusitikti ir nekalbėt. Vietoj to mes susitikom, ir kalbėjomėskaip anksčiau, nieko neslepiantys du menininkai. Tik lėkti miestu buvo sunkiausu prarukytais plaučiais.
Matot, vienas iš mano ir Eleinos panašumų buvo tas, kad abu tikėjom mirsiantysvieniši. Tiesiog logiškai nebuvo galima išmąstyti žmogaus, kuris mumyse matytųką nors teigiamo. Bet jai pasakojant apie Australų Medkirtį aš jaučiau kažkokį pokytį; nors nesimatėm daugelį mėnesių, jinai svaigo apie jį kaip pirmą kartąįsimylėjus mokyklinukė: sakė, kad dreba kojos, ir kad jaučiasi blogai nemačiusisavo naujojo draugo daugiau nei vieną dieną. Eleinos sėkmė iškėlė klausimą – gal aš galėčiau draugaut su Adamu? Žinau kad aš jo nemyliu. Žinau kad jis ne „tas vienintelis“. Bet ašžinojau kad galėčiau save priversti jį įsimylėti.
Adamas buvosiaubingas žmogus. Veikiau padaras.Sociopatas, pats nedraugiškiausias žmogus kurį aš pažinojau, girdėjau ar skaičiau. Net blogiau už Queen, kuri bent jau sugebėdavo kalbėti telefonu. Pripažįstu kad jis man sakė nemokantis draugauti ar palaikyti normalių santykių, bet nė nenumaniau kad viskas bus taipblogai. Veikiausiai buvo prievartautas vaikustėje.Buvo neplanuotas vaikas. Nesėkmingai bandė nusižudyt. Ar buvo kokia liga, kuria Adamas nesirgo? Turbūt nebent Alschaimeris, nes dar per jaunas.
Būdamas 19-likos metų, Adamas sirgo AIDS, anoreksija, šizofrenija ir maniakine depresija. Prieš jį mano senelis su vėžiu nublanksta it plastikinis maišelis, plazdantis vėjyje. Kartą, kai prisigėrėm Šarlotės, mano nuolatinės geriausios draugės gyvenimui, pusseserės bute, aš jai parodžiau Adamo nuotrauką. Klūpėjom prie kompiuterio ekrano kaip prie kokios indų deivės. Šarlotė svaigo kaip norėtų kad trise gyventume Manhetene ir kurtume meną ir kasdien dūlkintumėmės. Aš jaučiau kažką panašaus į drugelius, tik ne pilve, o galvoj. Lyg būčiau apdujęs.Toks jausmas anksčiau buvo tik vieną kartą, su Luku, pirmu vaikinu, kurį įsimylėjau. Žinojau, kad Lukas yra svarbus asmuo mano gyvenime, nes kai sušikau mudviejų santykius jiems net neprasidėjus, įsikaliau į galvą kad niekada gyvenime nesugebėsiu palaikyti santykių, ir kad niekas į mane nežiūrės.
Adamui palikau mažiausiai keturias žinutes. Jos viena prieštaravo kitai, bet man svarbiausia buvo atsakymas – „taip, tu irgi man patinki“, arba „tu šlykštus ir turėtum mirt“. Atsakymas atkeliavo kiek kitoks nei tikėjausi, ar būčiau įsivaizdavęs galvoje. Atsakymas į mano minimum keturių žinučių išpažintį sutilpo į du stambius sakinius. Išvada – jis nedaugžmonių laiko draugais, bet jis manąs kad aš esu vienas iš jų.
Ne vien tik antras įrodymas kad aš mirsiu vienišas „įjungė“ priepuolį. Kartais jie tiesiog įvyksta. Iš niekur nieko. Dienos rutina mane pribaigė. Tas skydas, suteikiantis įspūdį kad aš esu „kiečiausias“, kad Žemė sukasi aplink mane, ir visi žmonės, kuriem tenka laimė mane pažinoti, turi tenkinti visus mano įgeidžius ir įnorius, jisai kartais nusileidžia. Ir prasideda tai, kuo aš visiškai nesididžiuoju.
Iš pradžių prasidėjo panikos priepuolis – gan retas man reiškinys, kurį atpažinau tik iš sunkaus kvėpavimo. Net nepamenu kokia buvo visa to priežastis.Tiesiog per tuos priepuolius aš jaučiuosi kaip nereikšmingas, niekam nereikalingas beprotis, kuriam belieka mirt, nes gyvenimas yra per didelė kančia. Bet tuo metu Aš pasidalinu į tris dalis, kurių net nesugebėčiau įvardinti, ar pagrįsti hipotezę kodėl būtent trys. Pirmąją dalį vadinu Auka. Auka iš esmės ir yra pats priepuolis – tas menkas padaras, kuris kenčia ir nori užsibaigti. Antroji dalis, kuriam tiktų vardas Aktorius, mano, jog visa tai yra tiesiog kažkoks spektaklis, kad aš per priepuolius vaidinu auką kad susilaukt dėmesio, ar kažkas panašaus. „Spektaklio“ teorija gali ateiti iš aplinkinių reakcijos dėl mano nesusipratimų – gimdytoja nekreipia dėmesio, nors šiaip nieko ir nežino, bet iš jos tiesiog sklinda reakcija, kad aš esu Aktorius.Negaliu pasakyt kad ir mano artimiausi draugai kreipia dėmesį. Marko, Sanis, jie tiesiog pasižiūri į randus ar pasiklauso istorijų, ir gyvena toliau. Šarlotė, ji miela, gal kažką panašaus ir buvo kentėjus anksčiau, bet abejoju arji dėl manęs keltųsi vidury nakties, jei man jos reikėtų. Keisčiausia kad aš dėl savo draugų padaryčiau praktiškai viską. Ji mano, kad juokauju, kai sakau kad noriu į psichiatrinę ligoninę, kadnoriu išgyti, būti normalus. Nuleidžia juokais. Pasako kad myli. Eleina darblogiau. Nesigilina į problemas, nes jos nuotaika dažniausiai puiki (nebentilgai nematė Medkirčio), ir toks jausmas kad jis savo nuotaikos dėl manęs nenori keisti.
Trečiasis Aš, yra toks mažas sąmonės/pasąmonės balselis, kuris bando suprasti,kas aš esu, ar Aktorius, ar Auka. Jam išsiaiškinti nesiseka.
Priepuolio įkarštyje iš apatinio stalčiaus išsitraukiau sudužusį stiklinį Kalėdų Eglės papuošimą ir kelis kartus perbraukiau per kairę ranką, pasirodė kraujas. Įpjovimai nebuvo gilūs. Ir kas keisčiausia, iš kart po to pasijaučiau taikiai. Lyg nerimą ir paniką būtų kas it ranka nuėmęs. Čia tik antras kartas kai taip dariau. Pirmas buvo geresnis. Į vieną ekstazišką visumą susiplakė adrenalinas, skausmas ir triumfas, kad pagaliau išdrįsau sau sukelti skausmą, ko ankčiau bijojau. Skausmas irgi buvo gerai, įrodė, kad aš iš tikrųjų gyvenu šitam košmariškam pasauly, o ne butaforiškam sapne.
Antrąjį priepuolį prisimenu šviežiau, gal kad įvyko taip nesenai.
LAUKITE TĘSINIO

I wonder if one can feel so much anger and loathing inside. Not everyone likes it, obviously. It's like having a 12 inch penis - normal woman can't handle it, so you need to find a sexually active gay bottom with a low self-esteem. If I can be honest, no one can fully make peace with it. Especially when Breakdowns commence. One like that happened yesterday.
Walking around the oversized shopping mall, taking care of these irrelevant needs like hunger, and more important ones, like the lack of caffeine in my veins, I was thinking about how I hate all of this. How I'd like for my brain to leak through my eyes, how Id like for someone to finish me off to end my misery, because to do it myself I don't have any balls. Partially it's Adrien's fault. Eleina's too. My parents are the most responsible ones. Of course, I bear the biggest fault, but could I ever admit that?
I haven't even started talking about the first one, when the second Breakdown took place.
Everything started when Eleina told me that she was masturbating in front of a camera with some lumberjack from Australia. There was a bond between me and her, with cracks, unfortunately. We met a few years ago, which resulted in us running through the paved streets of the Old Town with take-away coffee in our hands, like too bohemian artists, waiting for their big career brake. Then I became too negative for her (that was the official version; she grew tired of me), and we haven't seen each other for two or less years.
I loved her, and it was impossible to get her out of my head. She probably felt the same, cuz she didn't accept my offer to never see or speak to one another again. Instead of that we met, and talked like it was the old times, two artists with nothing to hide. It was only harder to run with smoked out lungs.
You see, one of the thing we had in common was that we both thought we'd die alone. It just wasn't possible to think of a person who'd see something positive in us. But when she talked about the Australian lumberjack, I noticed a difference; although we haven't seen each other in many months, she was drooling about him a schoolgirl with her first crush: she said her legs were shaking, and that she felt bad not seeing her new friend for a day. It made me ask myself a question - maybe I could be with Adrien? I know that I don't love him. I know that he wasn't "the one". But I could make myself love him.
Adrien was a horrible human being. More like a creature. A sociopath, the most unfriendliest person I've met, heard or read about. Even worse than Queen, who at least managed to talk on the phone. I admit that he told me he doesn't know how to be a in a friendship or sustain a relationship, but I didn't think it would be that bad.
An unwanted baby. Probably was molested as a kid. Tried to kill himself, unsuccessfully. Was there a disease that he didn't have? Probably Alcheimers, because of young age.
At the age of 19, Adrien had AIDS, schizophrenia, anorexia and bipolar disorder. Compared to him, my grandpa with cancer was like a plastic bag, drifting through the wind. Once, when me and Charlotte, my best friend for live, got drunk at her cousin's apartment, I showed her a picture of Adrien that I stole from his tumblr account. We spent the remaining time (before passing out) kneeling in front of the computer, almost like worshiping some five-armed Indian goddess. Charlie dreamed about living in Manhattan, making art and having threesomes, just the three of us. I felt something similar to butterflies, but in my head, not my stomach. Like I was sedated. I only felt this once in my life, with Luke, the first guy I fell in love. I knew he was an important person in my life, because when I fucked up our non-existent relationship, I started believing that I would never be able to be in a relationship, and that no one will ever look at me.
I left Adrien at least 4 messages. They were all contradicting one another, but the thing I cared the most was his reply - "yeah, I like you too" or "you're disgusting and you should die". The reply was slightly different that I've expected.
The response to my more-than-more messages was squeezed into 2 fat sentences. Conclusion - he doesn't thin about many people as his friends, but I'm one of them.
Not only the second proof that I'll die single and alone triggered the first Breakdown. Sometimes they just happen. Randomly. The daily routine got to me. The "shield" that gives the impression that I'm the coolest, that the Earth spins around me, and that all those people who are lucky to know me need to satisfy my ever need and command, that shield comes off. And I'm not proud at all of what happens next.
At first, a panic attack began, which was a rare thing for me, which I recognized from heavy my heavy breathing. I don't even remember the reason of all this.
Simply said, I feel like such a meaningless, irrelevant retard, needed nor wanted by no one who needs to die because life is too much of a burden. During these Breakdowns I divide into three parts, whom I can't even understand nor support the hypothesis why only three.
I call the first part The Victim. The Victim itself is the Breakdown, probably - this tiny creature who suffers and wants to end it all. The second part, which could go by the name of The Actor, thinks that all of this is just a show, that I'm just acting to get attention or something like that. This "Its a show theory" may come from the reaction of the ones around me - the birthgiver doesn't pay any attention, but of course she doesn't know, but I can just feel her radiating this feeling that I'm just acting. I can't really say that my closest friends care that much. Marco, Sunny, they just look at the scars, listen to my stories and live on. Charlotte, she's sweet, maybe she suffered from something similar way back, but I doubt that she would get up at the middle of the night if I needed her. Strangest thing is, I'd do anything for my friends. She thinks I'm joking when I say I want to go to a mental hospital, that I want to get cured, that I want to be normal. She says that she loves me, and the conversation is over. Eleina is even worse. Her mood is mostly great, unless she hasn't seen her Lumberjack longer than a day, and its almost as if she doesn't want to change her mood because of me.
The third Me is a small voice in my consciousness/subconsciousness, who wants to understand who am I, The Victim or the Actor. He doesnt have much luck though.
In the heat of the Breakdown I reached for the broken decoration from the Christmas tree in the bottom drawer, and slit my left hand a couple of times. Blood began to show. The cuts weren't deep. And strangely enough, I felt so at peace after I did it. Like the panic and anxiousness were taken away in a blink of an eye. It's the second time I'm doing this. The first one was way better. Pain, triumph and adrenalin mixed up in this entity of ecstasy. I finally could inflict pain on myself, an action I was scared of doing before. Pain was also good, it proved that I am living in this nightmare of a world, not in a beautiful dream.

fear and loathing

Fuck shit motherfucker fuck shit situation. Nachui kūrvos su iškruštom sūchom ir aborto liekanom.
Iš pradžių kalbėjom apie mokyklos choreografą, sergantį mielitu ir praštantį paramos, tada apie mūsų epileptiką šunį, tada gimdytoja taip casually paklausė "O tu žinai kad mes į Ameriką nebeskrandam?"
Priežastys buvo tokios: lapkritį močiutės jubiliejus, todėl nori atvykt teta su dėde. Seneliui buvo surengtas balius; močiutė irgi tokio nusipelnė. Sekančio gimtadienio senelis nesulaukė, todėl į šitą jubiliejų dedu vilčių. Antra. Jie nori pasitikrint sveikatą, o firma neklesti.
Iš esmės aš nenustebau, nes nelabai tikiu kad man kas nors gero gali įvykt,  bet liūdniausia dėl to, ką turėsiu padaryt, kad skrisčiau vienas dviem mėnesiams: gerai mokytis ir gražiai elgtis.
Kažkaip jaučiuosi lyg virsčiau anti-žmogum - man kuo toliau, tuo labiau nepatinka liesti kitus žmones, išskyrus tuos su kuriais jaučiuosi saugiai, kas turbūt yra dar vienas ženklas kad man autizmas. Kitų klausiu "kaip sekasi" nes toks socialinis protokolas, man asmeniškai visiškai neįdomu. Ir todėl atrodo kad vis giliau klimpstu į religiją, kurios dievas esu AŠ, kur visi mane turi garbinti, o aš į juos nekreipti dėmesio.
Čia turbūt antras kartas kai rašau apie svajones, ant kurių nusišiko, ane? Pirmas buvo dėl žalios kortos, kiek pamenu. Laukiu trečio karto, kuris, tikiuosi, nemeluos.
(Nusipirkau nervus raminančios arbatos, dabar geriu it švęstą vandenį)
O dabar mano nuotykiai su alkoholiu, mergom ir cigaretėm!! WooHoo!
Kiek pamenu, su Rugile kažkada nusprendėm susitikt kad nusigert. Aišku, jos kambariokė visalaik namie, todėl mus (kaip visada) išgelbėjo Dosono Įlanka, kuri yra Amfiteatre, ir kuri be jokio pavadinimo skamba neįdomiai, todėl aš tiesiog privalėjau sukūrt niką;  su gimdytoja dar nekalbėjau todėl teko vogt pinigus iš piniginės, ir mes aišku pasigėrėm nuo dviejų skardinių sidro dėl visų tų vėžį sukeliančių priedų. Viena iš svajonių buvo dviese nuvažiuot į sodą, ten vėl nusigert ir žiūrėt Seksą Ir Miestą valgant tą amerikietiško dydžio ledų kibirą. Viskas, aišku, nepavyko, nes Love turėjo per daug namų darbų, todėl iškilo naujas sumanymas - pasikviest Marių (jis visada triedalioja kad aš jo kartu niekur nepasikviečiu, nors vakar jisai organizavo plotą, apie man visiškai neužsiminė, bet apie tai vėliau). Susiorganizavom du butelius sidro, pilnas kuprines su kompu ir filmais (jam, aišku, reikėjo maisto ir drabužių :|), gimdytoja rėkė ir sakė kad nebus autobuso, tada dar bandė mane sustabdyt meluodama kad raktas ne sode, bet mes iš maištininkų kartos. Aišku, jos pranašystės pasitvirtino ir autobuso tikrai nebuvo, nors kai vėliau varėm į Įlanką mačiau kažkokį mažą tarpmiestinį maršrutinį. Mariui nepatiko mano įdėja pralėbavot mieste (ir užmigt prie Kauno Pilies sienos kaip kažkada planavom su Queen), todėl išgėrę vieną butelį grįžom pas jį, kur peržiūrėjom Čarlį Ir Šokolado Fabriką, ir aš crashinau ant sofos.
Nežinau kas įdomesnio vyko vėliau, neprisimenu kaip susitaikiau su gimdytoja, bet turiu dvi naujas knygas už 81,98 ir papildytą nuolatinį. Ką galiu pasakyt, moteriškė mane pažįsta.
Šiaip dabar visi manęs nekenčia. Rugilė pavadino idiotu (vienintelis paaiškinimas - jai tos dienos, ir pagal Vytautę, aš negaliu jos kaltint), Marius asilu, o Martis - lopu, bet nepiktybiškai.
(Kažkada vieną akimirką, kai supratau kad manęs čia niekam nereikia ir esu niekam nereikalingas, su Vytaute nusprendėm persikraustyt į Vilnių, pasiimt Rugilę, Vytautės draugą gėjų kartu gyvent kuriant meną šitam Bute)

Vakar iš Marčio sužinau, kad Marius rengia plotą pas Mykolą (toksai cutiepie su seksi liežuviu :D). Sužinoti tai iš Martyno, kurio Marius nekenčia, NEBUVO smūgis žemiau juostos. Tiesiog aš jį ištryniau iš savo gyvenimo iki tol kol atsiprašys. Tada ne iš šio ne iš to Martis, kurį paskutinį kartą mačiau per naujus kai rūkėm žolę, pasiūlė eit nusigert. Aš, aišku, nesugebu atsisakyt.
Akropoly susitikom Marių su Faustu, buvo maždaug, "jo, gal dar susitiksim", aš šypsojausi ta 'dek pragare' šypsena, ir mes depart'inom į salą. O gal čia buvo jau po salos. Joo, turbūt po salos.Susitikom su Lola, ir tada ėjom į kioską cigarečių, nors turbūt šitasbuvo prieš akropolį. Žodžiu, Įlankoj chainsmokinom ir gėrėm kas buvo likę, ir man užteko drąsos pasakyt jam kad galvojau kad mes nebedraugai kai jam 'išėjau iš sandėliuko'. Galiausiai vėl einant į Akropolį pasišildyt alkoholis ėmė kalt į galvą, ir aš vis stebėjausi kiek mes toli nuėjom su kiekvienu žingsniu. Apmyžom du tiltus, tada po jais sukomės ratais kol reikėjo įsikibt turėklo norint nepargriūt. Martis atsidūrė ant žemės, aš atsiklaupiau šalia, rūkėm mano pamėgtuosius marlborus su nukąstais filtrais, akropoly maitinomės čipsais (dar jis man nupirko javainių batonėlį ^^), parodžiau tokią nišą prie to muziejaus kur stovi bičas nuogu bybiu, ten sutraukiau dar tris, jis dvi (trečią einant pro policiją), ir teko laimė grįžt namo kartu su gimdytoja (kuri grįžo iš mano krikštatėvio meilužio(turbūt) gimtadienio).

Taigi. From dis day forward, paprašysiu kad teta sudarytų sąrašą kaip gražiai elgtis, atsispausdinsiu, ir pradėsiu mokytis. Kill me now?
P.S. Ar minėjau kad teko nepakartojama laimė klausytis kaip nuostabiai nuostabioj Jėzuitų Bažnyčioj dainuoja Vytautė su choru?

Bet kadangi ji sako kad Liepaičių daina nesiderina su mano blogu, tai aš prisiminiau kaip myliu Mariną: