Thursday, June 28, 2012

Grįžom iš niujorko ir ejom vidurnaktį iki hamptonų paplūdimio. Blet, dar gyvenime nemačiau tiek žvaigždžių. Buvo taip TOBULA. Ačiū Dievui gavau cigaretę, nes jau tris dienas nerūkiau ir buvau pripratęs kas vakarą surukyt prie baseino :D gaila kad nepasiemiau fotiko, nes matėsi tas dulkių takas per
Visa dangų šalia milijono zvaigZdziu. Grįžtant dar pasiklydom, pasisiojom šalia kažkieno pašto dėžutes ir galiausiai suradom namus :D ryt į Bostoną!
Visą gyvenimą galvojau kad esu geras žmogus. Bet dabar, važiuojant į Long Ailendą, mintyse kuriant vieną iš tūkstančio situacijų kai aš bijau kitiem pripažint kad man pochui jeigu jie visi mirtų, svarbu kad man viskas būtų gerai, atėjo toks nušvitimas.
Ar aš tikrai toks sellfish, ar čia viena iš mano asmenybių?
Kažkada visai netekau vienintelio žmogaus iš giminės kuris mane priimtų tokį koks esu ir nenorėtų kad keisčiausi. Man suvertė kaltę dėl močiutės insulto; viskas prilygo pasaulio pabaigai, tada pasijaučiau kaip Gaga "Marry The Night" klipe - "I have nothing left to loose". Buvo mąstymai išeit iš namų į Niujorką su lagaminu, bet aš jaučiu negalvojau blaiviai, nes su mašina iki jo važiuot 17 valandų. Yra galimybė dabar nuvažiavus niekada nebegrįžt, bet aš turiu $300 kišenėj ir jokių pažįstamų. Neturiu kur gyvent, negaliu susirast darbo. Bet jau nebesvarbu. Man rodos čia buvo trečias kartas kai man brangus žmogus išdavė. Ir dar giminė su kraujo ryšiu. Dabar negaliu pasitikėt niekuo. Bijau kad Ugnė su Rugile mane paliks, nes tada nesugebėčiau gyvent. Ugnė sako kad aš nemoku žmonėm parodyt kaip man jie rūpi, dėl to jie galvoja kad aš jiem nerūpiu ir mane palieka. Stengiuosi dėl to keistis, nes pokalbis teta su stiklinėm viskio pepsės ir daug jos ašarų biškį pakeitė mąstymą. Išmokau nusipiešt šypseną ir duot žmonėm ko jie nori - pasakyt mamai kad ją myliu, domėtis žmonių gyvenimais, parodyt kad klausau kai jie šneka ir kad tai man įdomu, šypsotis ir linksėt, linksėt, linksėt...
O dėl tetos.. Mano [vienas iš] gyvenimo motto - "Always forgive, but never forget."
Tai va, dabar galit žinot kad giliai širdyje aš esu blogas. Aš nemyliu tu žmonių kuriuos turėčiau mylėt, man nerūpi kiti žmonės išskyrus save ir man svarbu kad man būtų gerai. Keisčiausia kad aš turiu draugų ir plius jau beveik 90 sekėjų :D Man jūs visiškai nerūpit, bet tuo pačiu rūpit, ir dar aš noriu turėt daugiau sekėjų nei kas nors kitas. Keista, nes visa tai ir visi blogai ir socialiniai tinklai yra TAIP NETIKRA.
TĄ naktį man žiauriai reikėjo su kuom nors pasikalbėt, skambinau Rugilei ir palikinėjau žinutes, su mama bekalbant reikėjo ryt ašaras, pagaliau prisiskambinau Ugnei ir sudrumščiau jos tobulą gyvenimą (ne veltui susižadėjus) savo žliumbimu, nes žliumbiau taip kad jinai suprato tik pirmą sakinį.
Iš savo kelionės į Čikagos Downtowną gali pasakyt kad pagaliau yra vieta, kurioj aš jaučiuosi taip lyg tenai priklausyčiau. Lyg man LEMTA tenai būti. Čikaga kaip mini Niujorkas. Liepos ketvirtą švęsim pas tetos draugą jo naujam bute dangoraižyje Downtowne, ir aš pas jį pasiliksiu savaitei, ir gal su juo permiegosiu. O nuvažiavus į Niujorką planas paprastas - fotografuot, fotografuot viską ką sugebėsiu, nes jeigu mane priims į Jablonskį, darbo dienom aš mokysiuos. Rimtai. Net jeigu reikės eit privačiai. Ir tuomet išsiklojuosiu sienas tom nuotraukom, ir tada į mane žiūrės mano tikslas, mano paskatinimas tobulėt ir stūmtis toliau.
Mano svajonių svajonė.
P.S. Marilyn kažkada pasakė: "If you can't handle me on my worst, you definitely don't deserve me at my best"

Monday, June 18, 2012

Už visus kartus kai reikėjo vaikščiot sulopytais džinsais ir kiaurais batais žiemą






---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Močiutei penktadienį buvo insultas. Sužinojom tik šiandien, važiuodami iki Auksės, nes planas buvo praleist dieną Chicago Outlet centruose. Tetai padariau karšto šokolado, nes nenustoja verkt, o Haryje Poteryje rašė kad šokoladas gydo nuo visko. Buvom Čikagoj, daug prifilmavau ir prifotkinau, net nežinau kada suklijuosiu klipus ir įkelsiu.

Saturday, June 16, 2012

Video Dienoraštis Nr.2, arba kaip Amerikoje pasiimti paštą

Keičiasi planai - Pirmadienį varom link Long Ailendo, ten permiegam, tada visą dieną Niujorke, permiegam Long Ailende ir keliamės keltu į Bostoną.

Thursday, June 14, 2012

Kalėdos Amerikoj!

P.S. O jeigu nuo šiol aš darysiu tik vlogus

Wednesday, June 13, 2012

Vaizdo dienoraštis Nr.1

Prašau atleisti mano balsą, vaizdo kokybę ir tobulus filmavimo įgūdžius. O dabar einu pakuot savo Amazono užsakymą (Kalėdų dovanas)

Tuesday, June 12, 2012

yolo tbh

Va, paviešinau jūsų pavardes. Žinokit labai keista man, ir baisu gaut tiek pakvietimų. Net nežinau ar jūs visi dėl blogo. Ir dar net labas nepasako ar kasžką tokio. Bet anyways, jeigu jūs skaitot mano blogą ir bent jau pritariat ar jaučiatės panašiai, smagu turėti arčiau savęs žmonių kurie nesirengia treningais ir prausiasi daugiau nei kartą į metus. Tai tiek...

Sunday, June 10, 2012

Pamiršau kad ne visi

jūs matot mano feisbuko updeitus - esmė tame kad pirmą dieną buvo tobula, nes vidurnaktį su teta rūkėm lauke, kai aplink skraidžiojo (ir švietė) jonvabaliai. Šiandien irgi buvo tobula diena, nes valgiau tobulo maisto (enčelados su pelėsinio sūrio padažu ir marinuotais agurkėliai), plius gavau iPod touch ir kvepalus iš "Diesel" (kadangi mano mėgstamiausių neturi netgi Macy's). Žodžiu, viskas yra žiauriai žiauriai žiauriai tobula.
Be to, niekas nesuprato mano prieš tai buvusio post'o - sakiau kad duotumėt savo adresą jei norit sarkastiškų atviručių iš Amerikos. Jau postcrossingui išsiunčiau vienuolika, plius Vytautei ir Ugnei. Kas gali nenorėt gaut atviručių.
Kvepalų parduotuvėse visos lenda į akis ir siūlo uostyt naujausius 'dizainierių gaminius' - savo tašę kvepinu [tikrąja to žodžio prasme] 30-čia brand'inių popierėlių. Mieloji kasininkė dar man davė YSL kosmetinę ir [kažkodėl] šaldiklį. Ir, be abejo, šešis kitų kvepalų mėginius. Šiaip kasininkės yra malonios, kaip ir visa amerika. Best Buy'uj, kai pasakiau kad aš pirmą kartą šitoj parduotuvėj ir iš vis Amerikoj, jos dažytos blakstienios išsiplėtė ir manęs pradėjo klausinėt iš kur aš ir ar patinka, tikrai nuoširdžiai iš smalsumo.
Shopping malls yra penkių aukštų miesteliai kuriuose laisvai pasiklysčiau, jei ne Auksė.
Ai nu, dar kažkada išvarau į Bostoną, į Lietuvos Ten Kažkokį Šokių Festivalį, bet smagiausia kad aplankysiu Niagaros krioklius.
Ką gi. Saulius prašė kad nufotkinčiau savo namus, tai jei kam bus įdomu, galėsiu ir čia įmest.
tbh, štai mano feisbukas, kad laikintumėt visus statusus

Thursday, June 7, 2012

American Dream

Pirmas mano skrydis lėktuvu buvo toks - kylant tam mažam klaustrofobiškam lėktuvėliui su propeleriais (galvojau kad tokių jau nėra) kartojau "Oh fuck, fuck fuck fuck fuck no why fuck fuck fuck". odieve. nėra noro ką nors pasakot.
Man liūdna. Žiauriai liūdna. Žinot kodėl? Nes žinau kad reikės grįžt namo.
Aš jau čia penkias dienas, ir išlipus iš lėktuvo nebuvo jokio persilaužimo, jokios nuostabos ar kažko tokio. Jaučiuosi kaip namie, tarp savų žmonių, kur pagaliau pritapčiau. Dar liūdna nes iPhone'as sugedo.
Pirmą dieną išleidau apie $100, ir turiu Lano/Florence/Vampire Weekend/Kanye diskus. Plius priklijuojamus ūsus. Ir dar tas atvirutes iš someecards kurias matot tumblery (Jei norit, dėkit adresą). Ai, užvakar mane direktorius priėmė į Jablonskio vidurinę. Tipo, tenai pereisiu tam kad galėčiau išvažiuot mokytis į Ameriką studentų mainų programa :D
Ok. Whatever.