Thursday, June 28, 2012

Visą gyvenimą galvojau kad esu geras žmogus. Bet dabar, važiuojant į Long Ailendą, mintyse kuriant vieną iš tūkstančio situacijų kai aš bijau kitiem pripažint kad man pochui jeigu jie visi mirtų, svarbu kad man viskas būtų gerai, atėjo toks nušvitimas.
Ar aš tikrai toks sellfish, ar čia viena iš mano asmenybių?
Kažkada visai netekau vienintelio žmogaus iš giminės kuris mane priimtų tokį koks esu ir nenorėtų kad keisčiausi. Man suvertė kaltę dėl močiutės insulto; viskas prilygo pasaulio pabaigai, tada pasijaučiau kaip Gaga "Marry The Night" klipe - "I have nothing left to loose". Buvo mąstymai išeit iš namų į Niujorką su lagaminu, bet aš jaučiu negalvojau blaiviai, nes su mašina iki jo važiuot 17 valandų. Yra galimybė dabar nuvažiavus niekada nebegrįžt, bet aš turiu $300 kišenėj ir jokių pažįstamų. Neturiu kur gyvent, negaliu susirast darbo. Bet jau nebesvarbu. Man rodos čia buvo trečias kartas kai man brangus žmogus išdavė. Ir dar giminė su kraujo ryšiu. Dabar negaliu pasitikėt niekuo. Bijau kad Ugnė su Rugile mane paliks, nes tada nesugebėčiau gyvent. Ugnė sako kad aš nemoku žmonėm parodyt kaip man jie rūpi, dėl to jie galvoja kad aš jiem nerūpiu ir mane palieka. Stengiuosi dėl to keistis, nes pokalbis teta su stiklinėm viskio pepsės ir daug jos ašarų biškį pakeitė mąstymą. Išmokau nusipiešt šypseną ir duot žmonėm ko jie nori - pasakyt mamai kad ją myliu, domėtis žmonių gyvenimais, parodyt kad klausau kai jie šneka ir kad tai man įdomu, šypsotis ir linksėt, linksėt, linksėt...
O dėl tetos.. Mano [vienas iš] gyvenimo motto - "Always forgive, but never forget."
Tai va, dabar galit žinot kad giliai širdyje aš esu blogas. Aš nemyliu tu žmonių kuriuos turėčiau mylėt, man nerūpi kiti žmonės išskyrus save ir man svarbu kad man būtų gerai. Keisčiausia kad aš turiu draugų ir plius jau beveik 90 sekėjų :D Man jūs visiškai nerūpit, bet tuo pačiu rūpit, ir dar aš noriu turėt daugiau sekėjų nei kas nors kitas. Keista, nes visa tai ir visi blogai ir socialiniai tinklai yra TAIP NETIKRA.
TĄ naktį man žiauriai reikėjo su kuom nors pasikalbėt, skambinau Rugilei ir palikinėjau žinutes, su mama bekalbant reikėjo ryt ašaras, pagaliau prisiskambinau Ugnei ir sudrumščiau jos tobulą gyvenimą (ne veltui susižadėjus) savo žliumbimu, nes žliumbiau taip kad jinai suprato tik pirmą sakinį.
Iš savo kelionės į Čikagos Downtowną gali pasakyt kad pagaliau yra vieta, kurioj aš jaučiuosi taip lyg tenai priklausyčiau. Lyg man LEMTA tenai būti. Čikaga kaip mini Niujorkas. Liepos ketvirtą švęsim pas tetos draugą jo naujam bute dangoraižyje Downtowne, ir aš pas jį pasiliksiu savaitei, ir gal su juo permiegosiu. O nuvažiavus į Niujorką planas paprastas - fotografuot, fotografuot viską ką sugebėsiu, nes jeigu mane priims į Jablonskį, darbo dienom aš mokysiuos. Rimtai. Net jeigu reikės eit privačiai. Ir tuomet išsiklojuosiu sienas tom nuotraukom, ir tada į mane žiūrės mano tikslas, mano paskatinimas tobulėt ir stūmtis toliau.
Mano svajonių svajonė.
P.S. Marilyn kažkada pasakė: "If you can't handle me on my worst, you definitely don't deserve me at my best"

No comments:

Post a Comment