Monday, November 12, 2012

8 Windows

Kai paskutines atostogų dienas praleidi bandydamas prisiminti kiek dienų buvai blaivus, supranti kad ir gyvenimas kažkada būna geras.
Vynas yra kaip draugai, tik geriau - visada pastovus, niekada nepaliekantis, užjaučia tada kada reikia ir nepyksta, kai išmeti.
Dienos bėga labai jau poetiškai ir skausmingai - su Edvinu naktį bėgiodami mieste ieškom potencialios savižudės, išleidžiu paskutinius pinigus ant vodkos ir persirengiu hipsteriu su senoviniu Zenitu ant kaklo nes helovynas arba tiesiog pasiimu kažkieno pinigus rastus namie, nes reikia Vyno. Dėl kažkokios priežasties važiuoju į Vilnių, parodau Karalienei savo gertuvę ir klausiu ar jinai manim didžiuojasi, tada jinai išsitraukia savąją ir suprantam, kad esam šeima. Ateina Skaistė ir prie Užupio su dviem buteliais cabernet-sauvignon bei dar kažko aptarinėjam Karalienės semiotiką ir Skaistės modelio karjerą ir mano prastą muzikos skonį ir dalykus kurie tapo mainstream ir galiausiai turiu važiuot namo tarp klasiokų, kurie, kaip nusprendė Vynas, yra visai pakenčiami. Pastebėjom kad per ekskursijas auklėtoja negeria savo kalės tablečių, dėl to su ja buvo įmanoma pasikalbėt. Apkalbinėjom kitus klasiokus, kas buvo geriausia dalis, nes juoktis iš kitų  žmonių yra vienas tų mažų džiaugsmų gyvenime.
Iš manęs išspaust blogo įrašą sunkiau nei sultis iš akmenio, honestly :/
Dabar telieka laukt dvi savaites D. ir jos amerikietiško vėjo gūsio bei tikėtis kad mane įsivaikins.
Jei ne, jaučiu Edvino barako virtuvėj surūkysiu paskutinę cigaretę.