Naujametiniai Kalėdiniai Įrašai

Kalėdinis

Septynioliktieiji mano gyvenimo metai buvo pilni Praradimų. Mirčių ir draugų netekimų, jei jau kalbėt stoiškai. Mirė daug žmonių ir mirė greitai, iš niekur nieko ir dėl kvailų priežasčių. Nuo gripo pasimirė gimdytojos pusbrolis. Tokia mada aš turėčiau mirt nuo slogos. Prie močiutės akių, šalia konteinerio pasimirė jos draugė. Tiesiog taip. Minolta pasakojo, kad šiais metais mirė keuri jos pažįstami, o tada apsiverkė. Mirė R. brolis. Mirė mano klasiokės mama. Aplink šarvojimo salę buvo tokia slogi atmosfera, kad dar jos neapkabinęs galvojau kad apsiverksiu; slogutis tvyrojo it šaltis, ir mum verkiant (literaliai) reikėjo šildytuvo. Tada pamačiau ją, ir nebesusiturėjau. J. buvo it moteriškas mano variantas - kandi, mokanti atsikirsti, pesimistiška, nes visiškai absoliučiai nežinojo ko nori ateity. Tad (tik pažiūrėkit, kokius žodžius pradėjau vartot. Lietuvių mokytoja apsidžiaugtų) laukiant savo eilės ją apkabint aš pradėjau galvot - ką reiškia turėt tėvus, kuriuos myli ir kurie myli tave, ir tada taip staigiai prarast? Kaip jinai turėtų jaustis? Ką jai pasakyt? Ar išvis verta kažką sakyt? Galvojau apie daug iškalbingų užjaučiančių žodžių, bet tada mūsų apsikabinimas buvo visiškai keistas, jos veidas - šlapias nuo ašarų, todėl tesugebėjau išspaust " Išgysi". Bet toks "Išgysi" kur aiškiai jaučiamas balso žemėjimas į žodžio galą, ir trys taškai jo gale. Toks "Išgysi", kurį bandydami vaidinti lietuvių aktoriai ilgesingai taria tuose apgailėtinuose serialuose. Tarsi, "Išgysi" su nebaigta mintim, tarsi jinai turėtų suprast, ką su tuo žodžiu aš norėjau pasakyt. 

Ir jinai verkė, ir aš apsiverkiau, nes pamatyt J. be savo įprastų šarvų, verkiančią ir bandančią pajuokaut sakydama "Išgydysi?" buvo daugiau nei leido mano savitvarda. Girdėjau, kad jos mažesnis brolis (arba sesė, šito niekad neišsiaiškinau) nustojo kalbėt. Tada ištaikiau progą išrėžt ilgai mintyse repetuotą kalbą kad jinai stipriausia iš mano pažįstamų, kad ir kaip atrodo sunku, jinai ištvers, ir po jos tarp kūkčiojimų pasakyto atsakymo "Ne, niekad" žinojau kad turėjau išeit. 

Taip ir svarstau per dienas. Kas yra Mirtis (Ir Visi Jo Draugai)? Ar mirtis yra visa ko pabaiga, ar nauja pradžia? Kodėl miršta geri žmonės, kurie, atrodo, to nenusipelnė, o ne masiškai besidauginantys dalbajobai?  Kodėl aš apsimetu labai filosofišku poetu ir nagrinėju tokias "gilias" temas? Ar mano pretenzingumui yra ribos?

Kaip aš įsivaizduoju kalėdinės eglutės įžiebimą

1. Paspausti mygtuką, kuris paleidžia elektros tiekimą į eglutę

Aš jų vietoj nieko nedaryčiau, vietoj tos pusė šūdo kūrvų kokybės bybienę. 

Mamitė po biškį supranta kad ją į tą įžiebimą atsitempiau tik todėl kad nupirktų man ARTFLOP. Bet jinai 70lt neturi, net jei ir aš primesčiau savo 17, kur tau, jinai tokių pinigų niekad nematė ir tiek neuždirba.

Arvydas, iMuzikos amžinasis kasininkas, pamiršta kad aš, jo geriausias klientas, pažadėjau ateit nusipirkt Gagos plakatą, ir pradeda išsipisinėt, tada prisimena kas aš toks ir nuliūsta kai sužino kad nepirksiu šiandien jokios muzikos. Mažutis. 

Praeina 10 minučių ir tempiuosi gimdytoją kuo toliau nuo mergaitės kuri apsimeta grojanti smuiku ir to senelio, kuris siūlo "padainuoti ką nors kartu". Mes vieninteliai du žmonės, einantys nuo Rotušės pusės, ir tik įžengus į požeminę jaučiasi Pumos kvepalų ir šilumos smarvė - nėra nieko blogiau, nes ta šiluma yra blogiausia šiluma. Tikriausia to žodžio prasme šlykšti terpė, kurioj tarpsta bakterijos. Pasirodo kad tikrai gyvenime pravertė žodis "tarpsta". Nu va. If only i could say the same about maths. 

Gatvė užtvindyta putliom mažom mergaitėm su odinėm tympėm ir banglų kepuriukais; šalia eina jų berniukai; abu herojai panirę į savo pigius android šūdtelefonius; susirašinėja tarpusavy. 

Pasiimu vienintelias mano dydžio smaragdines kelnias ir einu į kabiną, vien tik dėl to kad jų apšvietimas puikiai tinka spaudyt spuogus, ir labai apsidžiaugiu dėl to ką matau: plaukai tragedija, ir ne vien dėl pasibaigusio lako, bet užtat žandenos labai jau poetiškos. Barzda dviejų milimetrų ilgio, nes nebeturiu skustuvų. Išsvajotasis paltas iš Niujorkerio prasmirdęs tabaku ir apsipūkavęs, nes naujausias trendas yra šūdina kokybė. Kiti nauji trendai yra e.cigaretės ir odiniai atlenkiami įdėklai dideliem samsungam. Vienintelis baisesnis dalykas už e.cigaretes ir odinius atlenkiamus įdėklus samsungam yra Crocs'ai, Ugg'ai ir Converse'ai iki kelių. 

Čia yra mano žemiausioji, kai neturiu kompo, mama neturi kompo, o mane visur seka vyno kvaitulys. Ar kvaitulys yra žodis? Bukowskiui nerūpėtų. Bet niekam nerūpi Bukowskis. Dar va nebeturiu draugų. R. nori žudytis, bet ta tikraja prasme žudytis, ir mano hipotezė pasitvirtina - net ir svarbiausi žmonės palieka, ir niekuo negalima pasitikėt. 

Pakalbėjau su M.1 ir pasirodo jisai mane ignoruoja nuo vasaros nes "bijo ką jo draugai pamanys". Bet vis dar nori likt draugais ir kalbėtis. Ir susitikt, kai niekas nematys. 

:|

R. išgyrė M.1 ir pasakė kad tai yra protingiausias dalykas, išėjęs iš jo burnos. Aš sakau, kad negirdėjau nieko šlykščiau. 

Galvojau kad myliu M.2, neesmė, esmė tame kad gana aukštai pakilęs kritau žemyn kaip Keitė Perė "su atvira širdim", ir mane geriausiai apibūdina vienas perliukas iš Tumblerio - I'm the bitter faggot of my school. Kai visi su draugais stovės kartu ir džiaugsis mokyklos baigimu, aš stovėsiu vienas kampe,  klausysiu "Wrecking Ball" ant repeat'o ir mintyse kūrsiu pokalbius su aplinkiniais, kaip dažnai darau. Bet R. sakė kad visi ateis, Eglė, Laura, Novilė, gal net Greta, nebent bus išvažiavę, so that's something. 

Ar čia mano naujas likimas? The lone wolf? Ar tiesiog užsidaryt vieno kvadrato bute Niujorke ir rašyt beleką kad vėliau mano kūną ir gyvenimo darbus surastų landlord'as? Tiesiog išplauksiu į jūrą. Būsiu Hemingvėjaus titulinis Senis ir Jūra. Neveltui ernestas. 

Bet jugi vanduo druskingas, ne mano odos tipui. 

Vis dar laukiu, kol už mano aukojimus labdarai ir senų žmonių praleidimą į autobusą 
karma padovanos Mac'ą