Thursday, March 26, 2015

patron saint of the lost causes

Pasirodo, žmonėm nepatinka kai aš su kuom nors susitikęs laiką praleidžiu su telefonu. Žmonės nori, kad mandagiai žiūrėčiau į sieną, jei nesiteikiu kalbėt apie kažką, kas man visiškai nepatinka, apie ką aš neturiu nuomonės ar tiesiog yra nuobodu, o ne - gink Dieve - žaisti candy.
Matot, man tiesiog pochui - draugų rate nedarau dalykų kurie man neteikia malonumo, nes manau, kad tokią teisę užsidirbau darydamas dalykus, kurie neteikia malonumo kai jau negali pasirinkt.
Nežinau, kodėl mane nuvertina. Nežinau, kodėl kiti turi teisę užsišikti, būti nepatenkinti, o aš ne. Nežinau, ką reikia padaryt ar kaip man tą teisę nusipirkti. Nežinau, kodėl kiti yra geresni už mane ar vertingesni piliečiai. Ar turėčiau baigti vidurinę ir tada bakalaurą, kad į mane pradėtų žiūrėti rimtai? Ar turėčiau susirasti ofisinį darbą pilnu etatu?
Turbūt visi galvoja, kad mane išnaudoja ir iš to vėliau juokiasi, kai ką nors padedu neprašydamas ar nusileidžiu ar kitus iškeliu pirmiau nei save. Aš, atvirkščiai, juokiuosi kad švelniai juos žudau. Po dešimt metų dauguma susiras antras puses, dėl kurių norės būti geresniais žmonėm, žinot kaip ten sako: "He makes me want to be a better person", tuo tarpu aš beveik susitaikiau su tuo faktu kad santykių neturėsiu, ir stengiuosi būti geresniu žmogum dėl savęs, bet kiti į mane žiūri kaip į kokią supistą namų šeimininkę iš Santa Monikos, kuriai atsibodo per dienas eiti į pilatesą ir jogą, o po to apsipirkti su draugėmis, todėl jinai iš nuobodulio nusprendė pasinerti į kokį nors transcendentinį budizmą. Į mane kreivai žiūri, kai sakau kad stengiuosi nepasiduoti neigiamom emocijom, kai sakau kad bandau neleisti pykčiui manęs užvaldyti ir nepatiki (bet supyksta) kai sakau, kad kas nors nėra man tiek svarbus, kad priverstų mane peržengti šitus įsitikinimus ir supykti taip, kad apsiverkčiau, ar pradėčiau daužyt daiktus ir plaikstytis aplinkui kaip tos mergos iš "My Super Sweet Sixteen". Bandžiau pasakoti, kas yra intravertiškumas, bandžiau paaiškinti kad "išeiti į miestą" man kainuoja daugiau pastangų nei kitiem, bet manęs klausėsi tiek pat, kiek benamių Niujorko gatvėse su ženklais, skelbiančiais pasaulio pabaigą.
Mus visus smaugia apatija ir pochuizmas. Prieš penkis metus galvojau kad aš vienintelis toks, su manim nutraukė draugystę dėl "negatyvumo", bet galiausiai teko stebėt kaip visi pasineria į tą liūną - tėvam pochui kad neini į pamokas ar kad nesakai kur bastaisi, mokytojam pochui kad būni su paltu ar be uniformos. Depresija tapo norma. Tu nesi "kūl" jeigu tau rūpi, jeigu tu laimingas. Bet man jau gana. Atėjo laukas suaugti, nors ir priverstinai, nors ir skaudėtų. Metaforiškai stoviu ant slenksčio į suaugusių gyvenimą - dokumentai išsiųsti, teliko įstot, susirast gyvenamą vietą ir kažkaip persivežt knygas. Reikės priprast kad ne visada grįžus namo rasi maisto, kad kartą per savaitę kažkas išskalbs drabužius ir išsiurbs kambarį. Reikės priprast, kad nebus į ką atsiremt, kad pagaliau būsiu vienas, ne tik emociškai, bet ir fiziškai.
Nenoriu pasirodyti kaip auka, tiesiog noriu priminti  - aš esu iš tų žmonių, kurie pasiūlys petį išsiverkti, ir tada sukiš peilį į nugarą ir pasukios jį į abi puses




8 comments:

  1. haha, žmonės VISADA supyksta, kad nėra tiek svarbūs, o tokie nesistengia būti. beje, nors tavęs ir nepažįstu, manau, kad ta paskutinė eilutė..dažniausiai taip kalba iš nusivylimo kilusi savigyna:>

    ReplyDelete