Wednesday, May 27, 2015

Vaikai

Cigarečių nuorūkos it gėlės gete; vaikai šitam rajone rūko jau ilgai. Mes sėdim ant priemiesčio stogų ir geriam pieną iš pakelių. Dalinamės pypkėm ir dantų šepetėliais.

Ir Bilio brolis Denis buvo atleistas iš CVS toliau, gatvės gale, prieš tai pavogęs raktą nuo alkoholio spintelės. Mūsų rankos visada pilnos ir mes visada bėgam.

Mes neinam mokyklą ir nedarom namų ruošos. Mes vaidenamės stovėjimo aikštelėse ir maisto prekių parduotuvėse.

Šerė nuo šiol nešioja palaikomąją liemenėlę; jinai leopardinė ir su nėriniais. Ji dėvi roko grupių marškinėlius kuriuos yra suplėšius į skutelius ir nužiūrinėja mane kol pinam virves su Disneilando praėjimo kortele autobusų stotelėje. Ji sako kad jos mokytojas bandė ją išpisti. Ji kalba apie savo tėtį.

Mūsų tėvai eina miegoti anksti. Kartais visi pameluojam kad miegam pas draugus ir nakčiai tampam benamiais, bet nieko tokio. Einam į parką. Sėdim rasoj ir žolėj ir rūkom suktines iki saulėtekio.

Ir aš niekada nesakysiu draugam kad nekenčiu rūkyt žolės nes man patinka bičiulystės jausmas kuriuo dalinamės būdami apsinešę.

Vakarėliai namuose pasidaro nuobodūs bet Eimės sesers vaikinas yra dyleris ir mes surandam būdų kaip praleisti laiką.

Aš esu vietinis kokseris be pinigų, pinantis palaidas gijas ir sekantis ilgas pasakas. Esu palaidas stipinas ir kulminacija anekdoto, kuriuo nesuprantu.

Ir Matas sako ne tiek bijantis mirties, kiek numirti nekaltas, numirti vienišas. Sakau jam kad jei būčiau pana, numesčiau jam kaulą.

Ir Kimė sako kad yra pavargusi ne nuo šitų scenų, o nuo vaikinų jose; tų traukinio bėgių vaikinų su mažais peniais ir dideliais ego. Bet ji vistiek pripildo savo "Hello Kitty" rankinę keturiasdešimtinėm ir nešvankiai šoka su konduktoriumi.

Saturday, May 16, 2015

Ko nors gražaus ir paslaptingo

Draugystės yra kaip pamatai. Žmonės deda medinius pastolius, kurie padeda tau lengviau išsilaikyti. Iš jų pasisemi kažko naujo, kažko naudingo. Atrodo, jais galima pasitikėti, ir prie jų ramsčių pripranti kaip prie natūraliauso dalyko pasaulyje. Bet galiausiai tie mediniai pastoliai sutrupa, ir telieka išsilaikyti pačiam visu savo svoriu.
Kai kurie žmonės yra kaip termitai, kurie graužia tave iš vidaus ir bando sugriauti.
Kai kurie žmonės tik apsimeta ramsčiais, bet paslapčia turi nesveiką pasitenkinimą žiūrėti, kaip kiti griūna. Todėl, kad patys nebeišsilaiko.
Ir tada tu lieki vienas.

Vienatvės lysvės sėjamos rankose, ir jose žydi liūdesys.
Trys, keturi rėžiai. Kol išmoksti išsilaikyti pats.
Nes jie tebuvo mediniai pastoliai, o tu esi mūrinis namas ant jūros pakrantės.



Monday, May 4, 2015

Petrichoras

                                                                                                               Krisui K. ir Kamilei Š.

kol galiausiai tu sutiksi berniuką, kuris kvepės kaip peleninė ir dėvės ilgus plonus megztinius. Jam irgi patiks kvapas po lietaus arba kandžiojamas kaklas, bet jis niekada tau neparašys, tuo labiau neatsilieps į tavo skambučius. Tu vistiek skambinsi. Jis visada atrodys gerai nedėdamas pastangų, bet jam nepatiks tvarkytis savo kambario. Po kurio laiko tau atrodys, kad Jis priklauso tau. Atrodys, kad visas pasaulis yra apvyniotas aplink jo kaulėtą pirštą. Jisai nesupras, kad tavo žaizdos yra dėl jo, bet vistiek bandys jas susiūti. Dėl jo drebės rankos ir tu gersi litrus kavos, bet galiausiai suprasi, kad viskas apie jį yra iliuzija. Tu manysi, kad eini jam iš paskos, bet jis stovi vietoje. Būsi užstrigęs galvodamas, kad niekas Jo nepažinojo taip kaip tu. Bet niekas jo nepažinojo, nes iliuzija yra tiesiog iliuzija, gal ir kvepianti kaip peleninė ir dėvinti ilgus plonus megztinius. Tu sėsi į autobusą, o jis

             liks klaidžioti susigalvoto miesto gatvėmis
         gyvas tik lūpdažiu
      kol galiausiai pavirs
   šventąja niekeno dvasia