Thursday, June 25, 2015

#Poezija #Vizijos #Eilės #Pavasario garsai #Prie Didelio Kelio (gulėsiu veidu žemyn ir verksiu) #menas #MENAS #Lietuvos rašytojų sąjunga #Nacionalinė premija #Kontekstinis autorius #Undinė fucking Razbonavičiūtė #Aš myliu Giedrę Kazlauskaitę #Mantvydas Leknickas

Mano draugai buvo pseudointelektualai
Ir aš šokinėjau aplink juos
Rėkdamas į veidą
„Aš turiu humoro jausmą“

Mane mokė skaityti poeziją
Ir neleido pateikti narystės prašymo
Į jų kastą
Kadangi nestudijavau semiotikos
Ir išsakė konstruktyvią kritiką
Ir dėl to aš atkritau

Neturėjau ką veikti
Todėl nusprendžiau paieškoti dievo
Bandžiau išpirkti nuodėmes
Bet neužteko pinigų

Mane išspausdino Šiaurės Atėnai
Ir dėl to jaučiausi ypatingas
Bet tada sužinojau
Kad Šiaurės Atėnai išspausdino visus
O aš vis dar
Nemoku
Semiotikos

Mane privertė domėtis poezija
Nes nebemoku rašyti esė
Ir parašiau šias "eiles"
(Bet jos labai blogos
Nes tradiciniai ketureiliai yra pasenę ir išėję iš mados
Bet jūs tik pažiūrėkit į mane
Kai kur daugiau nei keturios eilutės
Ir įdėjau skliaustus
Ir nieks nesirimuoja
Gal dar rasit gramatikos klaidą kitą)
Ir aš pagalvojau
Kad net ir mano bezdalai
Užrašyti natomis
Išskaidyti po naują eilutę
Skaitytųsi
Kaip
Menas

Sunday, June 14, 2015

In order to update, you need to restart your computer

Jaučiuosi kaip seksualiai aktyvi, emancipuota dvidešimtmetė mergina, nekantriai laukianti mėnesinių (nes tai reiškia, kad ji nenėščia). Neturiu ką veikt, bet gyvenu laukimu. Egzaminų atsakymai kabo virš galvos it sėklidžių kapšelis, ir NECas erzina mane neleisdamas palaižyti. Surinksiu minimumą, ir, Giedrės Kazlauskaitės žodžiais, "Sudie, mokykla". Sudie būsimoms Maximos kasininkėms bei Senukų konsultantams (juokauju, vaikai, žinau kad kai kurie kažką gyvenime pasieksit), sudie mokytojom su nediagnozuotom psichologinėm ligom, sudie tualetams be užraktų ar tualetinio popieriaus.

Padariau gyvenime daug klaidų. Per daug pasitikėjau žmonėm. Leidau sau tapti durų kilimėliu, nes vaikystėj mama vis kartojo, kad niekad neturėsiu draugų, o aš jų norėjau (o gal labiau norėjau įrodyti kad ji neteisi), ir leidau lipti man per galvą.

Padariau daug kvailų dalykų, kad kažką pajausčiau. Du kartus buvau susižadėjęs, su žiedu ir viską. Gėriau daug, ir dideliais kiekiais, ir rūkiau, ir gulėjau lovoj su žmonėm, kuriem nieko nejaučiau. Žalojau save. Bandžiau verkt ir daužyt daiktus.
Išvados? Išvadų nėra. Nėra laimingos pabaigos, ar net tragiškos, nieko nėra.
Yra tik prisiminimai, didelės svajonės ir talento trūkumas.
Metu kortas, ir jos žada viziją, protą ir jėgą.
Baigėsi brendis

Saturday, June 13, 2015

Mane pakvietė į dvarą*

Subject: An invitation / My final attempt
Body: I can hear your heart as it starts pounding the moment I try to reach you
I can almost feel your blood rushing to your head when I call out to you
Tell me, darling, is it the psychopath who's chasing you, that makes you shiver
Or is it the obscurity which gave birth to a beautiful demon?

Kodėl aš nuo tavęs dar neatsipisu? Ar aš tikrai nesveikas abusive lochas marozas (kuris neplauna galvos??)?
Neatsipisu, nes nenoriu tavęs paleisti dėl daugelio priežasčių, viena iš jų yra ta, kad aš žinau, kad mano paveikslas, kurį susidarei galvoj yra iškreiptas ir neteisingas. Galbūt dalinai dėl mano kaltės, nes būdamas su tavim bandžiau būt tuo, kuo nesu ir apsimest, kad neturiu bruožų, kuriuos turiu (vien todėl, kad bijojau, kad tau nepatiksiu koks esu, whatever). Taip, aš violent ir turiu neapykantos savyje, bet ne daugiau, nei tu. Tai, ką tau padariau (apspjoviau, pin down'inau), padariau todėl, kad you have no fckn idea kaip man negerai buvo dėl tavo elgesio, kurio aš tada nesupratau, aš nežinojau ką daryt, buvau piktas kaip niekad ir pasielgiau impulsyviai. I mean srsly, nei aš guminis, nei aš galiu visąlaik apsimest, kad tavo elgesys man nedaro įtakos. Jei aš anksčiau būčiau supratęs, kad tu manęs legitimately bijai, aš būčiau kitaip elgęsis. Aš tiesiog galvojau, kad tu taip elgiesi, nes galvoji, kad dėl to nebus jokių pasekmių, kad tu manęs tiesiog šiaip nekenti or something.
Jo, aš biškį lochas ir kartais tingiu galvą išsiplaut, bet ne psichopatas ir ne abusive. I'm a guy after all, aš net nesitikėjau tokios tavo reakcijos į tą pargriovimą... "nužudyk mane", "iškviesiu policiją"... Tu žinai, kad aš tau gyvenime netrenkiau ir netrenksiu on any circumstances, right?
Anyway I still like you like THIS MUCH *rodo kiek*, nes tu unikaliausias ir įdomiausias (vienas gražiausių as well) žmonių, kuriuos man teko (bandyt) pažint ir noriu, kad pagaliau nustotum bėgt nuo to, ko net nesupranti (aka manęs šitoj situacijoj).

Taigi, kviečiu tave ryt į savo tėvo dvarą (Šatijų dvaras. gali pasigūglint). Ten bus Rugilė (su kuria galėsi susitaikyt, nes ji šiaip nori su tavim bendraut, bet nesiruošia tau ropot po kojom, kaip kad aš pastoviai ir prašyt, kad bendrautum. Pretty sure, kad ir tu nori su ja bendraut, bet nu čia tik mano kvaila prezumpcija) ir GAL Tautvis. Dat about it.

P.S. Gali pasiimt peilį, bet siūlyčiau šautuvą. :P

* Šis tekstas yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autoriaus vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Saturday, June 6, 2015

"4:20. Stoviu eilėj prie kebabų." - 1/12/14 4:20
Ir aš norėčiau mokėt perteikt viską, ką noriu pasakyt, ir žinoti, kodėl man skauda penį arba kaip veikia mokesčiai; vietoj to tiesiog bandau prisiminti visus dalykus, kuriuos pavogiau - kodėl melas man ateina automatiškai? Pamažu mėsa tarp dviejų plaučių užsitraukė, ant viršaus tokia trapi blizganti plutelė.
Šlykštūs kvapai primena jį, psichopatą, mano fakbojų (didelis kiekis Nivea dezodoranto, prakaitas plaukuose), kuris sugeba grįžti karts nuo karto vis naujais būdais, ir iš to kyla klausimas - ar pabėgsiu nuo jo kitoj šaly, ar mane susiras, ar pagaliau nueit į policiją; vietoj to bandau prisiminti kada paskutinį kartą verkiau - prieš tris, keturis metus - ir kodėl nesugebu to daryt automatiškai.