Friday, September 11, 2015

Kai buvai duše, bet vistiek nesijauti švarus

"Ką daro normalūs žmonės, kai būna taip liūdna? Jie kalbasi su savo šeima ar draugais. Ar bent jau man taip atrodo.
Šiuo metu tai nėra įmanoma." - Mr. Robot, "eps1.0_hellofriend.mov"

Ar po kokių penkiolikos, dvidešimt metų mes visi susėsim "kaip šeima" ir be teisimo galėsim pakalbėti apie visas klaidas ir sprendimus mano gyvenime? Ar mes kalbėsim apie mano randus, suvartotą alkoholio kiekį ar išbandytus narkotikus su šypsena? Ar galėsim aptarti mano (galbūt) būsimus kūrinius kaip kūrinius, o ne hobį, trukdantį man susirasti "tikrą" darbą? Ar būti "prie meno" tebebus savotiškas įžeidimas? Ar aš galėsiu atvykti į tėvų namus su savo "draugu", ir pristatyti jį kaip savo vyrą? Ar apie tėvų namus kada nors galvosiu kaip apie saugią vietą, kur gali būti savimi? Ar dings pastovus noras vemti ir verkti kai nuotaika pablogėja?
Ar nustosiu remtis į alkoholį, kai būna liūdna?

~

Šiandien mano draugas yra įspūdingas "Kagor" butelys, 750 ml tūrio, su spindinčiais vitražais ant etiketės. Reikėjo rinktis tarp jo ir degtinės, kurią skiesčiau nebent su vandeniu.
Nežinau kodėl pabėgti nuo žmonių į sodą ir likti vienam su savo mintimis pasirodė gera idėja.

~

Man atrodo, kad pagaliau atėjo laikas viską išsipasakoti. Nebeslėpti žmonių po slapyvardžiais ar sutrumpinimais, bandyti sudėlioti mintis kiek įmanoma rišliau, su glianciniu žodynu ir angliška sakinio struktūra.
Galbūt tai išeis į naudą bent vienam iš mūsų. Galbūt aš sužinosiu kažką naujo.
Galbūt tai paaiškins kodėl su savimi visada nešiojuosi peilį, ar kodėl tamsiausiuose kampuose visada tikiuosi to, ko bijau labiausiai (kas keisčiausia, aš vistiek einu į tuos tamsius kampus; nežinau ar tai yra drąsu, ar sadomazochistiška).

Tiesa ta, kad aš bijau vyrų.
Tradicinis vyriškumas man visada asociavosi su agresija ir smurtu; jeigu žvelgtume į tai iš psichologinės pusės, šaknys slepiasi vaikystėje (o kaip kitaip?) - ryškiausias prisiminimas apie senelį yra tai, kaip jisai mane erzina su metalo pjūklu. Būdamas mažas fiziškai negalėjau pakęsti aparatų, skleidžiančių didelį garsą, todėl tyčinis pjūklo junginėjimas ir kišimas arčiau mano veido privertė mane apsiverkti ir bėgti kuo toliau nuo garso šaltinio. Turbūt nieko teigiamo nepridėjo mano asocialus tėvas ir jo diržas, "profilaktiškai" naudotas 'edukaciniais', o gal netgi 'charakterio grūdinimo' tikslais.
Galiausiai viską vainikuoja mano santykiai su Elvinu, mano [praktiškai] pirmu (ir paskutiniu) vaikinu.

~

Prieš daugiau nei metus, kovo keturioliktą, aš gėriau tavo alų kurdamas pirtį ir laukiau kol atvažiuosi (o gal ateisi pėsčiom per mišką, iki jo pavežtas mikriuku, nes pavėlavai į paskutinį autobusą). Tą naktį, antrą valandą, aš paėmiau tavo nekaltybę, o tu manąją. Po visko pradėjai nekontroliuojamai juoktis, žvengti daugiau nei pusę minutės, kol aš žiūrėjau į tavo nuogą kūną ir bandžiau suprasti, ką padariau blogai.

Rugpjūtis. Mano džinsai ir apatiniai nusmaukti iki pačios apačios, jisai keistai palinkęs virš pirties gulto šalia dėžių su senais laikraščiais ir žurnalų stirtų. Bandžiau naudoti sušąlusį kokosų aliejų lubrikacijai ir baigiau gėdindai greitai, vėliau šlykštėdamasis visu aktu ir bandydamas gėdą nuplauti  tėčio skardine alaus ("Gintarinis" šviesusis alus, 1 Pinta"). Viskas baigėsi ten, kur ir prasidėjo; mano pirmas ir mano (turbūt) paskutinis, prieš išvažiuojant, prieš paliekant visus ir visas ir su savimi pasiimant tik knygas ir lūkesčius.

~

Jo vardas buvo Elvinas Jonėnas, ir jisai mane eilinį kartą paliko kelios dienos po mano 18-to gimtadienio. Po to buvo kažkelintas pasikalbėjimas apie santykius, "be proto pisimo". Aš sutikdavau susitikti ir pasikalbėti pirmus keturis kartus, nes maniau kad duosiu žmogui 'dvasios ramybės' ir jis pagaliau paliks mane ramybėj.

Per naujus metus jis spjovė man į veidą, nes "prideramai su juo neatsisveikinau".

Vėliau buvo daugiau bandymų 'pasikalbėti', kuriuos aš ignoravau, nes galvojau kad keturi kartai yra pakankama, ir dar vienas bus tiesiog bevaisis, nes aš negaliu būti tuo, kuo jis nori kad aš būčiau.

Velykas šventėme pas Deividą. Visi gyrė mano mamos tuno tortą, ir galiausiai manęs buvo paklausta, ar nieko prieš jei prisijungs Elvinas. Klaidingai maniau, kad esam suaugę, psichologiškai stabilūs žmonės.
Todėl kad mums dviese likus rūkomąjame man bandant išeiti jis mane pargriovė ir laikė prispaudęs prie žemės. Bandžiau spardytis, trankytis, pešti jam plaukus ir draskyti nagais, bet jis paprasčiausiai buvo per stiprus. Netgi bandžiau jį bučiuoti, tikėdamasis kad atitrauksiu jo dėmesį ar kad jis bent trumpam atleis savo pirštus ant mano riešų ir galėsiu bent šiek tiek išsilaisvinti. Galiausiai maldavau kad jis mane nužudytų; žinau kad tai skamba labai dramatiškai, bet argi ne aš visada troškau mirties? Būtų labai poetiškas būdas išeiti.
Nebandžiau rėkti. Iki to momento gyvenime nesupratau kaip žmonės būna išprievartaujami, nes visą laiką būdavau pakankamai stiprus kad galėčiau pasipriešinti (kai su klasiokais žaisdavom imtynes ar panašiai). Iki to momento, kai pasijaučiau visiškai bejėgis. Iki šiol nesuprantu, kodėl Rugilė paliko mus dviese vienam kambary, pasirodo kad ne aš vienas naiviai galvojau, kad įmanoma suaugėliškai pasikalbėti.

"-Kodėl tu mane ignoruoji?"*

Kodėl aš nerėkiau? Jie buvo visai čia pat, koridoriaus gale. Ar aš galvojau, kad to nusipelniau?
Neprisimenu, ką jisai sakė. Kažkuriuo momentu, gal po dešimt, trisdešimt ar šešiasdešimties minučių į rūkomąjį įėjo Rugilė, ir aš jos maldavau iškviesti policiją, tada pagriebiau savo paltą ir kuprinę ir bėgau link artimiausio baro, ten kur būna žmonių, ten kur būtų liudininkų, kur kas nors (tikriausiai) jį sustabdytų jei jis bandytų dar kažką man padaryt.
Jis mane pasivijo Rotušės aikštėj kai bandžiau prisidegt cigaretę.
"-Kodėl tu nuo manęs bėgi?"

Tą naktį bijojau užmigti.

~

Kitą naktį verkiau iš skausmo ir galėjau užmigt išsirietęs keistoj pozoj, turbūt dėl to kad tiek laiko praleidau prispaustas ant šaltų grindų.
Galvojau, kad tai, ką jis padarė, nebuvo labai legalu, ir galvojau apie tą teisinį dalyką, kai žmonės negali prisiartinti prie tavęs per kelis metrus ar kažkas tokio. Bet bijojau. Iki to momento nesupratau moterų, kurios tyli apie smurtą šeimoje, arba kaltina save. Iki to momento.
Kelis metus priklausiau Gyvajai Bibliotekai, ir per 2014 VDU Pavasarį nusprendžiau pasikviesti Elviną, kadangi jis norėjo daugiau bendros veiklos. Po viso švelniai tariant Velykų "fiasko" Gyvoji turėjo vykti Vilniaus Knygų Mugėje, vėliau kitose vietose, ir galiausiai VDU Pavasario festivalyje Kaune, ir aš parašiau mūsų vadovei Indrei paaiškindamas visą situaciją, su viltim kad jis bus išmestas iš mūsų organizacijos, nes naiviai tikėjausi jog smurtas (kad ir koks jis bebūtų) prieš kitus narius yra netoleruotinas.
Naivumas yra bruožas, iš kurio dar neišaugau. Man buvo pasakyta, kad nieko negalima padaryti.
Vėliau rašiau savo draugei Indrei, kuri administravo Gyvosios puslapį veidaknygėj. Ir vėl nieko nebuvo galima padaryti.
Mane labiausiai nustebino žmonių reakcija, ypač po to, kai paviešinau jo laišką man, kviečiantį "į dvarą" "išsiaiškinti dalykus" ir "pasikalbėti".

"dude.
aš tavęs neteisiu
bet viešinti asmenines žinutes? rimtai?"

Tik vėliau, po kažkiek laiko geriant pigų vyną su K. kažkur ant suoliuko ji man pasakė, kad tai yra atvirkštinis seksizmas - jeigu aš būčiau moteris, ir man būtų padarę tai ką jisai padarė, visi apsišiktų vietoj, bet kadangi kalba eina apie du vaikinus, čia nieko tokio; būk vyras, užsiaugink kiaušus, mes nieko negalim padaryt.

"Rimtai? Tu postini mano laišką savo bloge kai aš bandau gražiai elgtis ir atsiprašyt?"

~

Pasiilgau senų laikų, kai žmonės persekiodavo tave irl su ilgais ploščiais ir akiniais nuo saulės. Internetinis anonimiškumas suteikia galimybę prailginti mano nemigos valandas subtiliais komentarais; bandymai užblokuoti žmogų iš savo gyvenimo irgi turi ribas, tau tenka verbuoti savo geriausią draugą kad parašytų man prašydamas su tavim pasikalbėti.

Kelis asmenybę formuojančius metus praleidau draugų būryje, kur kalbėjimas apie jausmus vykdavo daugiausia kartą per mėnesį, labai prisigėrus, kai laikyti viską savyje nebebūdavo vietos. Mes nekentėm savęs ir neturėjom pasitikėjimo savimi, ir kad žmonės mus mėgtų, išmokom apsimesti kad pasitikėjimo turim daugiau nei 110%, todėl tokie menkniekiai kaip "emocijos" buvo nereikšmingi. Manau, kad panašų požiūrį perėmė likusi visuomenė. Niekam nerūpi, kad tau blogai, nes "kitiem būna dar blogiau". Dėl to šitas tekstas atrodys kaip dėmesio reikalavimas, o aš pasirodysiu kaip auka.
~
2015 08 28

Tuesday, September 8, 2015

Hello, friend

It comes out of the blue, like a change in weather. After months of sun and hotness that made me sweat like Donald Trump surrounded by Mexicans the sky is dark; heavy rain weighs down the atmosphere, and with it, everyone's mood.
Gone is the aura of positivity and "I-don't-do-negative-emotions-because-they're-a-waste-of-energy". Gone is the progress of trying to be a better person.
Enter suicidal thoughts, over-eating, reliance on alcohol, inability to concentrate, the difficulty to understanding your emotions because you feel like there's a heavy suffocating blanket on your mind, enter the difficulty of getting up or remembering to shower or to take pills or to pretend to be pleasant so people would leave you alone. Enter light sensitivity. Enter wanting to get back with your ex so he could finally kill you. Enter over-dramatization. Enter the obsession with sharp objects: butter knives, bread knives, meat cleavers, razors, scissors, the rim of the can of olives I just opened, letter openers and edges of paper.


Enter my good old friend.




Hello, friend.




It's been a while.