Friday, February 24, 2017

Meditation on motherhood, as inspired by Marlene Nourbese Philip

Mother
Mother Earth
Mother figure
Double mother
Am I a mother
Without a cervix or a womb
My children out of paper

mother
mommy
mommy dearest
where did it go wrong

mummy
sorry
i’m sorry
i’m dying
i’m withering
it’s worse than before
never been his bad

mama
mamyte
aš nebežinau
ar sugebėsiu
aš bandau

maman
je tire du sang
ça n'aide pas

mommy
mamma
mutter
moder?
are you there


Monday, February 1, 2016

January Trends

I've decided to become a lifestyle guru.
What inspired me?
Procrastination. I have 8 hours to write an essay.
Lifestyle guru has always been my career goal. Along with other useless occupations, like YouTuber, blogger, stylist, socialite, motivational speaker, etc.
So i'm rebranding myself. Everything is gonna be very pastel. I'll dye my hair an unnatural colour. I'll be even more pretentious. I'll pretend that anyone cares. Are you ready?

Aprox. 13 minutes ago I got an idea about a tangerine clove necklace. I don't know whatcha call it in English, but it's like a tangerine clove made out of glass or maybe ceramics, on a chain. After a few seconds of searching on Pinterest and other internets I couldn't find one, so I guess I'm a business genius and will make one soon (unless England doesn't have 'modelling material').

So one of my trends for January is fruit jewellery. After looking on Etsy I realised that most fruit in general as jewellery looks cool, and we shouldn't judge fruit because all fruit are beautiful.


Avocado necklace, hand-made by local artisans, £18,08 on Etsy


Lemon pin, hand-made by local artisans, £21,69 on Etsy

Watermelon necklace (bronze), £18,08 on Etsy

There's dozens of amazing fruit jewellery items that'll get you ready for January, even ones made out of real fruit!



My second trend of the month is capes (also known as ponchos or Harry Potter cloaks). Capes are amazing. They're literally a blanket that you can throw over your pyjamas and just go to class. They're perfect for every occasion: weddings, house arrest, one night stands, lectures, funerals, Mary-Kate and Ashley costume for Halloween and so on. I bought these two capes from Topman and they're amazing.

Black Check Texture Cape, £15 on Topman

Charcoal/Black Double Cape, £15 on Topman

Burgundy Black Double Face Cape, £15 on Topman

Black Hooded Cape, £15 on Topman



I'm OBSESSED with this hand-crafted painting shopper tote bag by local artisan Van Gogh. With my capes and this bag I almost completed my transition into a metaphorical woman. It's perfect for occasions like: carrying, capacity, cigarettes keys and wallet and so on.



Cfanny Women's Van Gogh Painting Shopper Tote, £10,99 on Amazon




My book of the month is Crush by Richard Siken. Poetry is very in right now, and Siken just fucks you up whilst talking about relationships, men and gay stuff. It's very deep and poetic yet not pretentious. In 2004 it won the Yale Younger Poets prize.

Richard Siken, "Crush", £10.99 on Amazon


My app of the month is "Neko Atsume", an Asian-inspired kitty collector where one collects cats. Scientists say it's good for developing memory, logic, parapsychology and marine biology skills, so I will definitely be buying it for my childrens!


You can download Neko Atsume for the very low price of Free on iTunes


Song of the month is "Gentleman Who Fell" by Milla Jovovich. Mostly known as a folk singer with a debut album "The Divine Comedy" released in 1994, she came to prominence after I posted a video of her on my facebook fan page. It's fun, it's hip, it's happening.

You can buy Gentleman Who Fell on YouTube




Also, this month I'm really into vegetarianism. Food is, frankly speaking, boring, abundant and low-value. I recommend the "Writer's diet", which consists of coffee and cigarettes. Alas, one cannot only survive on coffee and cigarettes alone, so I suggest buying things like apples and tangerines and bananas, also greek yoghurt. Quinoa, red lentils, beluga lentils and couscous is also a good alternative. And for dessert peanut butter is an amazing and delicious option.

A still from Coffee and Cigarettes




Friday, October 23, 2015

10.23 3:34

I think about how disgusting my body looks with all its scars and stretch marks, I think about how ever since childhood I thought about it as a shell that doesn't really belong to me, which will later fall off and I'll emerge as a beautiful person; then later I'll go to therapy and take some pills and maybe have shock therapy to rewire the power lines in my brain and become a good person, a beautiful person both inside and out. Maybe then I'll stop hating people who like me and abuse won't be the only thing that excites me sexually. Maybe the elusive feeling of wanting to play my arms with sharp objects like a violin will pass; opening holes for the sadness to go away, so to speak. Maybe I'll learn how to manage a relationship that doesn't end up with me on the floor, with a nice guy and everything, and I won't ask him to understand; I just need him to listen. He'll leave me alone when I have spikes growing out on my pores, and in return I will love him. I will love him. I will love him.
I'll stop breaking apart the minute things won't seem perfect, I will no longer feel the need to break into tears every now and then, I'll stop over-analysing and blowing things out of proportion and tapping my fingers on surfaces in a twitchy manner when I get nervous.

The heirloom every fresher received, a bracelet with a heart, has a really sharp end.

I haven't done this in a while.

Friday, September 11, 2015

Kai buvai duše, bet vistiek nesijauti švarus

"Ką daro normalūs žmonės, kai būna taip liūdna? Jie kalbasi su savo šeima ar draugais. Ar bent jau man taip atrodo.
Šiuo metu tai nėra įmanoma." - Mr. Robot, "eps1.0_hellofriend.mov"

Ar po kokių penkiolikos, dvidešimt metų mes visi susėsim "kaip šeima" ir be teisimo galėsim pakalbėti apie visas klaidas ir sprendimus mano gyvenime? Ar mes kalbėsim apie mano randus, suvartotą alkoholio kiekį ar išbandytus narkotikus su šypsena? Ar galėsim aptarti mano (galbūt) būsimus kūrinius kaip kūrinius, o ne hobį, trukdantį man susirasti "tikrą" darbą? Ar būti "prie meno" tebebus savotiškas įžeidimas? Ar aš galėsiu atvykti į tėvų namus su savo "draugu", ir pristatyti jį kaip savo vyrą? Ar apie tėvų namus kada nors galvosiu kaip apie saugią vietą, kur gali būti savimi? Ar dings pastovus noras vemti ir verkti kai nuotaika pablogėja?
Ar nustosiu remtis į alkoholį, kai būna liūdna?

~

Šiandien mano draugas yra įspūdingas "Kagor" butelys, 750 ml tūrio, su spindinčiais vitražais ant etiketės. Reikėjo rinktis tarp jo ir degtinės, kurią skiesčiau nebent su vandeniu.
Nežinau kodėl pabėgti nuo žmonių į sodą ir likti vienam su savo mintimis pasirodė gera idėja.

~

Man atrodo, kad pagaliau atėjo laikas viską išsipasakoti. Nebeslėpti žmonių po slapyvardžiais ar sutrumpinimais, bandyti sudėlioti mintis kiek įmanoma rišliau, su glianciniu žodynu ir angliška sakinio struktūra.
Galbūt tai išeis į naudą bent vienam iš mūsų. Galbūt aš sužinosiu kažką naujo.
Galbūt tai paaiškins kodėl su savimi visada nešiojuosi peilį, ar kodėl tamsiausiuose kampuose visada tikiuosi to, ko bijau labiausiai (kas keisčiausia, aš vistiek einu į tuos tamsius kampus; nežinau ar tai yra drąsu, ar sadomazochistiška).

Tiesa ta, kad aš bijau vyrų.
Tradicinis vyriškumas man visada asociavosi su agresija ir smurtu; jeigu žvelgtume į tai iš psichologinės pusės, šaknys slepiasi vaikystėje (o kaip kitaip?) - ryškiausias prisiminimas apie senelį yra tai, kaip jisai mane erzina su metalo pjūklu. Būdamas mažas fiziškai negalėjau pakęsti aparatų, skleidžiančių didelį garsą, todėl tyčinis pjūklo junginėjimas ir kišimas arčiau mano veido privertė mane apsiverkti ir bėgti kuo toliau nuo garso šaltinio. Turbūt nieko teigiamo nepridėjo mano asocialus tėvas ir jo diržas, "profilaktiškai" naudotas 'edukaciniais', o gal netgi 'charakterio grūdinimo' tikslais.
Galiausiai viską vainikuoja mano santykiai su Elvinu, mano [praktiškai] pirmu (ir paskutiniu) vaikinu.

~

Prieš daugiau nei metus, kovo keturioliktą, aš gėriau tavo alų kurdamas pirtį ir laukiau kol atvažiuosi (o gal ateisi pėsčiom per mišką, iki jo pavežtas mikriuku, nes pavėlavai į paskutinį autobusą). Tą naktį, antrą valandą, aš paėmiau tavo nekaltybę, o tu manąją. Po visko pradėjai nekontroliuojamai juoktis, žvengti daugiau nei pusę minutės, kol aš žiūrėjau į tavo nuogą kūną ir bandžiau suprasti, ką padariau blogai.

Rugpjūtis. Mano džinsai ir apatiniai nusmaukti iki pačios apačios, jisai keistai palinkęs virš pirties gulto šalia dėžių su senais laikraščiais ir žurnalų stirtų. Bandžiau naudoti sušąlusį kokosų aliejų lubrikacijai ir baigiau gėdindai greitai, vėliau šlykštėdamasis visu aktu ir bandydamas gėdą nuplauti  tėčio skardine alaus ("Gintarinis" šviesusis alus, 1 Pinta"). Viskas baigėsi ten, kur ir prasidėjo; mano pirmas ir mano (turbūt) paskutinis, prieš išvažiuojant, prieš paliekant visus ir visas ir su savimi pasiimant tik knygas ir lūkesčius.

~

Jo vardas buvo Elvinas Jonėnas, ir jisai mane eilinį kartą paliko kelios dienos po mano 18-to gimtadienio. Po to buvo kažkelintas pasikalbėjimas apie santykius, "be proto pisimo". Aš sutikdavau susitikti ir pasikalbėti pirmus keturis kartus, nes maniau kad duosiu žmogui 'dvasios ramybės' ir jis pagaliau paliks mane ramybėj.

Per naujus metus jis spjovė man į veidą, nes "prideramai su juo neatsisveikinau".

Vėliau buvo daugiau bandymų 'pasikalbėti', kuriuos aš ignoravau, nes galvojau kad keturi kartai yra pakankama, ir dar vienas bus tiesiog bevaisis, nes aš negaliu būti tuo, kuo jis nori kad aš būčiau.

Velykas šventėme pas Deividą. Visi gyrė mano mamos tuno tortą, ir galiausiai manęs buvo paklausta, ar nieko prieš jei prisijungs Elvinas. Klaidingai maniau, kad esam suaugę, psichologiškai stabilūs žmonės.
Todėl kad mums dviese likus rūkomąjame man bandant išeiti jis mane pargriovė ir laikė prispaudęs prie žemės. Bandžiau spardytis, trankytis, pešti jam plaukus ir draskyti nagais, bet jis paprasčiausiai buvo per stiprus. Netgi bandžiau jį bučiuoti, tikėdamasis kad atitrauksiu jo dėmesį ar kad jis bent trumpam atleis savo pirštus ant mano riešų ir galėsiu bent šiek tiek išsilaisvinti. Galiausiai maldavau kad jis mane nužudytų; žinau kad tai skamba labai dramatiškai, bet argi ne aš visada troškau mirties? Būtų labai poetiškas būdas išeiti.
Nebandžiau rėkti. Iki to momento gyvenime nesupratau kaip žmonės būna išprievartaujami, nes visą laiką būdavau pakankamai stiprus kad galėčiau pasipriešinti (kai su klasiokais žaisdavom imtynes ar panašiai). Iki to momento, kai pasijaučiau visiškai bejėgis. Iki šiol nesuprantu, kodėl Rugilė paliko mus dviese vienam kambary, pasirodo kad ne aš vienas naiviai galvojau, kad įmanoma suaugėliškai pasikalbėti.

"-Kodėl tu mane ignoruoji?"*

Kodėl aš nerėkiau? Jie buvo visai čia pat, koridoriaus gale. Ar aš galvojau, kad to nusipelniau?
Neprisimenu, ką jisai sakė. Kažkuriuo momentu, gal po dešimt, trisdešimt ar šešiasdešimties minučių į rūkomąjį įėjo Rugilė, ir aš jos maldavau iškviesti policiją, tada pagriebiau savo paltą ir kuprinę ir bėgau link artimiausio baro, ten kur būna žmonių, ten kur būtų liudininkų, kur kas nors (tikriausiai) jį sustabdytų jei jis bandytų dar kažką man padaryt.
Jis mane pasivijo Rotušės aikštėj kai bandžiau prisidegt cigaretę.
"-Kodėl tu nuo manęs bėgi?"

Tą naktį bijojau užmigti.

~

Kitą naktį verkiau iš skausmo ir galėjau užmigt išsirietęs keistoj pozoj, turbūt dėl to kad tiek laiko praleidau prispaustas ant šaltų grindų.
Galvojau, kad tai, ką jis padarė, nebuvo labai legalu, ir galvojau apie tą teisinį dalyką, kai žmonės negali prisiartinti prie tavęs per kelis metrus ar kažkas tokio. Bet bijojau. Iki to momento nesupratau moterų, kurios tyli apie smurtą šeimoje, arba kaltina save. Iki to momento.
Kelis metus priklausiau Gyvajai Bibliotekai, ir per 2014 VDU Pavasarį nusprendžiau pasikviesti Elviną, kadangi jis norėjo daugiau bendros veiklos. Po viso švelniai tariant Velykų "fiasko" Gyvoji turėjo vykti Vilniaus Knygų Mugėje, vėliau kitose vietose, ir galiausiai VDU Pavasario festivalyje Kaune, ir aš parašiau mūsų vadovei Indrei paaiškindamas visą situaciją, su viltim kad jis bus išmestas iš mūsų organizacijos, nes naiviai tikėjausi jog smurtas (kad ir koks jis bebūtų) prieš kitus narius yra netoleruotinas.
Naivumas yra bruožas, iš kurio dar neišaugau. Man buvo pasakyta, kad nieko negalima padaryti.
Vėliau rašiau savo draugei Indrei, kuri administravo Gyvosios puslapį veidaknygėj. Ir vėl nieko nebuvo galima padaryti.
Mane labiausiai nustebino žmonių reakcija, ypač po to, kai paviešinau jo laišką man, kviečiantį "į dvarą" "išsiaiškinti dalykus" ir "pasikalbėti".

"dude.
aš tavęs neteisiu
bet viešinti asmenines žinutes? rimtai?"

Tik vėliau, po kažkiek laiko geriant pigų vyną su K. kažkur ant suoliuko ji man pasakė, kad tai yra atvirkštinis seksizmas - jeigu aš būčiau moteris, ir man būtų padarę tai ką jisai padarė, visi apsišiktų vietoj, bet kadangi kalba eina apie du vaikinus, čia nieko tokio; būk vyras, užsiaugink kiaušus, mes nieko negalim padaryt.

"Rimtai? Tu postini mano laišką savo bloge kai aš bandau gražiai elgtis ir atsiprašyt?"

~

Pasiilgau senų laikų, kai žmonės persekiodavo tave irl su ilgais ploščiais ir akiniais nuo saulės. Internetinis anonimiškumas suteikia galimybę prailginti mano nemigos valandas subtiliais komentarais; bandymai užblokuoti žmogų iš savo gyvenimo irgi turi ribas, tau tenka verbuoti savo geriausią draugą kad parašytų man prašydamas su tavim pasikalbėti.

Kelis asmenybę formuojančius metus praleidau draugų būryje, kur kalbėjimas apie jausmus vykdavo daugiausia kartą per mėnesį, labai prisigėrus, kai laikyti viską savyje nebebūdavo vietos. Mes nekentėm savęs ir neturėjom pasitikėjimo savimi, ir kad žmonės mus mėgtų, išmokom apsimesti kad pasitikėjimo turim daugiau nei 110%, todėl tokie menkniekiai kaip "emocijos" buvo nereikšmingi. Manau, kad panašų požiūrį perėmė likusi visuomenė. Niekam nerūpi, kad tau blogai, nes "kitiem būna dar blogiau". Dėl to šitas tekstas atrodys kaip dėmesio reikalavimas, o aš pasirodysiu kaip auka.
~
2015 08 28

Tuesday, September 8, 2015

Hello, friend

It comes out of the blue, like a change in weather. After months of sun and hotness that made me sweat like Donald Trump surrounded by Mexicans the sky is dark; heavy rain weighs down the atmosphere, and with it, everyone's mood.
Gone is the aura of positivity and "I-don't-do-negative-emotions-because-they're-a-waste-of-energy". Gone is the progress of trying to be a better person.
Enter suicidal thoughts, over-eating, reliance on alcohol, inability to concentrate, the difficulty to understanding your emotions because you feel like there's a heavy suffocating blanket on your mind, enter the difficulty of getting up or remembering to shower or to take pills or to pretend to be pleasant so people would leave you alone. Enter light sensitivity. Enter wanting to get back with your ex so he could finally kill you. Enter over-dramatization. Enter the obsession with sharp objects: butter knives, bread knives, meat cleavers, razors, scissors, the rim of the can of olives I just opened, letter openers and edges of paper.


Enter my good old friend.




Hello, friend.




It's been a while.

Tuesday, August 11, 2015

Noah and the Whale

Po kelių (keliasdešimties?) šventvagiškai subjaurotų vyno taurių (su mineraliniu ir ledukais) man prieš akis stovintys vaizdai pagaliau sugula į datų bei įvykių dėžutes - autobusas, per pusę pirkta Bobelinė, karjeras Arlaviškėse, mano pirštai Nojaus plaukuose, Nojaus ranka ant mano kelnių, mano ranka Nojaus kelnėse, Gabrielės lūpos ant mano lūpų; kažkas negerai ir mes sustojam degalinėje, iš piniginės ištraukiu saują monetų ir mes devintam forte, Gabrielė krenta ir kitą dieną puikuojasi gipsu, kaip kad aš prakirsta lūpa ir mėlyne po ranka.
Ir aš neabejosiu Nojaus girtumo laipsniu, kai pasirinko mane (nes matė būdamas blaivus), negalvosiu kad jam sumokėjo kad mane pabučiuotų, ar kad tai buvo dalis "Tiesos-drąsos", ar kad manęs visi nekentė, ar kad viską susapnavau, nes ištikrųjų turbūt tiesiog gulėjau haliucionuodamas savo prakaito klane po vienišos vakarienės ir kelių taurių (butelių?) vyno.
Negalvosiu apie abejones ar ligas ar visas savo paranojas, tiesiog kasdien gersiu vaistus ir, jei ne Rugilės "tavo čiūvas iš pirmadienio iš Niujorko. And I'm probably fucking him tonight" prisiminčiau vieną kart gyvenime pasitaikančią galimybę su ~šypsena~.

Su savim visur nešiojuosi laišką, sakantį, kad įstojau, nors negaliu sakyt, kad daug kur einu - karštis sunkiasi į mane ir traukia iš vidaus visą prakaitą tarsi žmona pinigus per skyrybas. Lūpdažių žymės ant kavos puodelio briaunų persikelia ant rasotų stiklinių, sklidinų ledukų, dažniausiai atsiklaupus garbinant Ventiliatorių - kuris namie tik vienas ir negali patenkinti visų iš karto ( ͡° ͜ʖ ͡°)
Po dienos su Veronika Krautuvėle ir Vė V Vil belieka tik verkt kaip man pasisekė: dėl visų materialinių vertybių (kaip kad naujo, bet jau nudaužyto telefono), dėl aštuonių matches Tinder'yje (kai vienas net parašė!) ir žmonių, kurie iki šiol išbuvo su manim, kad ir kaip skundžiausi gyvenime ir juokiausi iš vaikų invalidų. senk u




Monday, July 20, 2015

Sapfo '15, arba "no hetero"

Kažkada čia (trečiadienį?) su Vilmante ir Kamile girti nuėjom į mokyklą, aš gavau kažkokį popierių ir mes fotkinomės koridoriui, kol po kelių butelių, cigarečių pakelių ir vaistų nuo alergijos Vė man pasiūlė varyt į Sapfo, gėjų ir lesbiečių ir feminisčių ir visko tarp jų festivalį, ir po ilgo planavimo, skundimosi, atsisakymo važiuot ir keturių valandų miego mes stovėjom Žeimiuose, kurių gatvės atrodo (ar bent jau atrodys po remonto) geriau nei mano rajono. Aš po Galapagų praeitais metais don't do festivaliai, nes man iškylauti patinka nebent su pilnu patalynės komplektu palapinėje bei mobiliu elektros generatoriumu pasikrauti telefoną, arba ypač kai minėtoji palapinė yra mano kieme ir bet kada gali nueiti ir palįsti po dušu. Žodžiu, pasistatėm mano tėvų keturių vietų (ar daugiau, priklauso nuo fantazijos) palapinę be jokių vyrų pagalbos ir kaip dvi nepriklausomos emancipuotos moterys pradėjom pirmą vyno butelį. Nusipirkom tobulų ženkliukų:


sutikau virtuvėję savanoriaujančias Dovilę ir Mildą ir pagaliau ištaikiau progą nusipirkti jų veganiško riešutų sviesto,
kurį kitą rytą išbandėm pusryčiams (sakyti kad "nepasigailėjom" ar kad "buvo labai skanu" atrodo žiauriai nuvalkiota, man atrodo kad ir taip visiem aišku kad buvo žiauriai skanu????).

                    Čia yours truly, labai neaiškioj ir tamsioj nuotraukoj, kaip ir pridera rašytojams

Vienas iš dalykų, į kurį labiausiai norėjau nueiti, buvo rašymo dirbtuvės, ir su trupučiu alkoholinės drąsos meditavom, rašėm, plėšėm ir vėl rašėm ir netgi skaitėm (buvo siaubinga, bet paprasčiausiai tingėjau jausti gėdą) ką parašėm. Šalia sėdėjo Neringa Dangvydė (Vilmantė nežinojo, kas jinai tokia).
Jūs net neįsivaizduojat kaip buvo faina pagaliau praleisti laiką tarp savo žmonių, kai 24/7 esi priverstas būti šalia visų šitų heteronormikų. Taip aš jaučiausi kokias dvi minutes, kol supratau kad esu a) lauke pilnam daug nepažįstamų žmonių b) turbūt didžioji dauguma jų yra queer, o jūs žinot kokie judgimental gėjai gali būti. So yeah, sociofobija "šoka pasiutpolkę", bet geriu daugiau ir net sveikinausi su nepažįstamais žmonėm ir priėjau prie kitų pasikalbėt ir dėl to labai savim didžiuojuosi. Ėjom klausytis poezijos ir aš nieko nesupratau, bet žiauriai patiko (turbūt) Gabrielė Labanauskaitė Diena, kuri dar ir buvo rašymo dirbtuvėse. Vilmantė paskaitė savo poeziją, tada aš užsimaniau paskaityti savąją, bet buvo gėda ir baisu. Tada gėrėm Aušros Kaziliūnaitės naminį vyną, ir Vė suprato, kad čia antras kartas, kuomet leidžiam laiką su publikuotais autoriais. Galiausiai pasidaviau alkiui ir nusipirkau buritą su pupelėm, gvakamole ir salsa picante iš latvių šeimos, kur tėtis buvo su tobulu sijonu, o jo dukra dėjo salsą (viskas apie tą šeimą buvo goals): nors ir buvau Amerikoj, gvakamolės neragavau, bet ten visi svaigsta dėl gvakamolės. Net mano močiutei patiko gvakamolė. Bet aš nekenčiu avokadų ir laikausi savo nuomonės, jog gvakamolės skonis yra it sutrintų žolių. Blogąja prasme. Tada stovėjom prie dvaro įėjimo kol kažkokie muzikantai ruošėsi koncertui, kol pamačiau kad jie su partitūrom (visada geras ženklas), ir tada išgirdau pačius nuostabiausius pasaulyje styginius ir seksualiausius visatoje pučiamuosius. Palikau visus ir bėgau į dvaro vidų išsiaiškint, kad drįsta taip grot, ir stovėjau tenai pusvalandį, kol jie baigė.
Verkiau tris kartus. Gal dėl merės-chuanos, gal dėl triptano (tai tarsi nereceptiniai antidepresantai, kurie skatina seratonino gamybą; 15€ Euro Vaistinėje; man atrodo kad padeda), gal dėl to, kad po nežinia kiek laiko muzika mane sugebėjo sujaudint iki ašarų ir priverst kažką jausti. Jie grojo Terrio Riley "In C". Jie vadinasi Ensemble Synaesthesis. Blogiausia dalis yra ta, kad vienas iš atlikėjų, klarnetininkas buvo taip vadinama mano gyvenimo meilė. Festivalyje įsimylėjau dešimtis vaikinų ir dešimtis merginų, bet tik du yra (ar buvo?) gyvenimo meilės.
Ar žinot knygą filmą "Prozako karta"? Tai tipo depresuotų žmonių biblija apie tai kaip Christinos Ricci veikėja suserga depresija; žodžiu, ne esmė, esmė tame, kad protagonistė norėjo būti rašytoja, ir parašė sėkmingą Lou Reedo koncerto recenziją (kurią aš iki šiol prisimenu bet ne tiek gerai kad galėčiau pacituot), už kurią gavo Rolling Stone žurnalo premiją. Tai va, klausantis pasirodymo galvojau panašiai parašyti rezenciją, nes sėkmingai jį galėčiau prilyginti seksui - man į ausį įsakmiai dejuoja accelerando! fortissimo! ir atrodo kad tuoj pasieksiu klimaksą, bet tada tempas sulėtėja (mes pakeičiam pozą) ir jie paima mane iš naujo. Grįžęs namo radau subraižytą petį ir man skaudėjo kaklą - visai kaip po sekso. Klavišininkas per visą kūrinį buvo išsišiepęs.
Po koncerto klarnetistui awkwardly padaviau ranką ir pasveikinau su tobulu pasirodymu (vėliau galvojau, ar bus labai stalkerish jei pridėsiu į draugus, o tada supratau kad jau nuspaudžiau mygtuką). Vė ėjo miegot, o aš į dvaro ekskursiją kur nieko negirdėjau ką kalbėjo ir kur buvo bdsm (it's very in these days) performansas. Apsidairiau ir supratau, kad eilinį kartą esu vien(iš)as, be draugų, bet pažįstamų kuriuos drįsčiau susirasti ar užkalbinti, tad teko persirengti berankove maike iš Targeto ir hand-made džinsiniu švarku a lá Perfume Genius in "Fool", pasiimt tašę alkoholio ir šokt pagal UMIKO ir DJs Sima & Šalnė. Kažkoks vaikinas su garbanotais plaukais pasisveikino paduodamas ranką (tik vėliau susipratau kad galėjau jam pasiūlyti alaus) ir iškart pagalvojau - What are we? Kokioj stadijoj mūsų santykiai? Ar man įsikraustyt? Jaučiu kad numykiau kažką ko jis neišgirdo ir tiesiog atrodžiau kaip pretenzinga užsišikus šiknaskylė. Tada nuo šokinėjimo tašėj iššovė šampanas, apliejo Vilmantės tašę ir mano batą ir pakelį nosinių ir nuėjau miegot - be sužadėtinio, be gyvenimo meilių ar iliuzijų į pastarąsias. Kitą (sunkų ir nestabilų) rytą kažkas praėjo ir su manim pasisveikino, virtuvėj ieškant vandens kavai dvi merginos su tobulais plaukais pasakė "O, čia jis."; "Tavęs klausant visą laiką susimąstai ir pagalvoji: Hmm" ir aš pasimečiau tiek kiek dar buvo įmanoma ir nieko nesupratau ir dabar galvoju kad gal pradėjau vaikščiot per miegus ir dėstyt savo nuomonę apie baltaodžių kultūros asignavimą ar heteronormatyvias visuomenes; ir tada Jūratės paskaitoj apie pinkwashing Izraelyje man kažkas pamojavo, tai tiesiog susiradom transportą iki Kauno su viena švede Monika ir mus pavežė iki centro; ir pagalvojom nueit kavos ir kalbėjom apie viską ir grįžau namo, ir mama nupirko picą, ir stūmiau laiką iki tol, kol nebebus karšto vandens; ir pagalvojau, kad galiu kažką parašyt.

Gavom daug dovanų:

Tad jeigu norit prezervatyvų, masažo aliejaus ar nuolaidų sekso žaislam ar suaugusių pažintim, nežinau, like and subscribe, share and boost, sekit mane tumblery, sekit mane tvitery, atsiųskit man gėlių