Jaučiu, kaip į depresijos juodumą yra įšvirkščiama mizantropija. Perskaičiau "Dingusi" ir pagalvoju, kad nekenčiu ne tik vyrų, bet ir moterų. Vyrai yra kvaili ir jų vienintelė nauda yra tarp kojų, o paskui gali juos išmest kaip panaudotas servetėlės. Moterys irgi yra kvailos, nes nežino kaip apsirengt. Trečioj vietoj pagal neapykantą esu aš, kvailiausias iš visų, nekenčiantis visų, bet ir savęs neįsimylėjęs, kad bent turėtų kažką gyvenime. Su tokiais požiūriais aš greitai sprogsiu iš vidaus, ir tada mano mama verks, mano močiutė verks, mano tėvas išvažiuos dirbti kad nereikėtų verkt, mano klasiokai ir mokytojai jausis nejaukiai nesuprasdami kaip čia taip dabar įvyko, iš pareigos ateis į laidotuves aptarinėdami gandus, priežastis. Mano geriausia draugė irgi verks, tada daug gers, bet, tikiuosi, galiausiai sugrįš į įprastą gyvenimo ritmą, o jos draugai ją guos, stovės šalia per šarmenis, susikaupusiu žvilgsniu žiūrėdami į priekį.
"Dingusios" pagrindinė veikėja yra turbūt pati nesveikiausia ir psichiškai nestabiliausia herojė kurią aš iki šiol sutikau. Galvojau parašyti pavyzdį, bet niekas neateina į galvą. Ji apsimetinėjo moterim, kokios nekenčia, kad įtiktų vienam vyrui. Po to jos vyras jai pradėjo patikti. Tada jisai nustojo apsimetinėt, todėl jinai nusprendė atkeršyt. Ar "atkeršint"? Pagalvojau ar aš taip sugebėčiau. Pastaruoju metu (pusantrų metų) aš negaliu apsimesti, kad man linksma, ar kad man patinka draugų kompanija, su kuria geriu, todėl būtų gana nemažas iššūkis. Tada pagalvojau, kad norėčiau nužudyti daug žmonių, ir gal tai galėtų būti profesija. Tik savo svajonių aspiracija - vampyru - netapsiu, o būti samdomu žudiku pirmiausia reikėtų numest svorio ir pastudijuoti mediciną. Ir gal inžinerija.
Gal visi šitie dalykai, kuriuos prirašiau, bus pakankamai inkriminuojantys, kad mane kur nors uždarytų. Irgi nuotykis.
Kol kas planas yra mirti iš bado kokiam nors šaltam post-sovietiniam bute skaitant knygas. Gal papildomai įsigysiu katę kad mirt greičiau nuo alergijos, ar kad vėliau ji mane suvalgytų.
Manau, galėčiau apsimesti (ir kitus priversti tuo tikėti), kad esu geidžiamas, ir turėti daug neįpareigojančių lytinių santykių su nepažįstamais žmonėm. Aišku, Rugilė pasakytų kad per daug gerai apie save galvoju.
Galėčiau priprasti prie narkotikų. Jeigu prie metamfetamino, dar numesčiau svorio. Prisiimti paskolų. Šantažuoti seimo narius, ar dar ką nors. Išmokti japonų kalbą. Pradėti rašyti (įkvėptas Vulnicuros) apie išsiskyrimą. Vietoj pieno į kavą piltis antifrizo. Paaukoti visus pinigus vėžiu sergantiems vaikams. Dabar sakau, kad galėčiau, o rytoj žinosiu, kad nebeturiu tam nei noro, nei energijos.
