head cheerleader, homecoming queen, part-time model
)
Kaip suprantu klausi būdvardžių kurie apibūdintų miestą. Bet tingiu rašyt,todėl padarysiu prielaidą kad nori sužinot kuriam mieste gyvenu, ir atsakysiu kad Kaune ;)
Prieš kelias valandas turėjo būt labai melanholiškas įrašas apie apgailėtinėtumą, cigaretes, seksą (ar bent jau masturbaciją) ir panašiai, bet pažiūrėjau “Clapham Junction” ir man jis patiko. Buvo ir pimpalų, ir kokaino, ir kraujo, ir vestuvės, ir mirtis, ir jis buvo žiaurus, ir liūdnas, ir seksualus. Pas mane groja prijaukintas Arcade Fire’ų “The Suburbs”.
Prieš valandas turėjo būt įrašas kaip tai kaip man užėjo viena tų "kitų" nuotaikų, kai nekenčiu normalumo, kai norėjau kad manęs nebeskaitytų niekas (o tuo pačiu skaitytų visi ir dievintų), nes žmonės yra įpratę skaityti kaip geriu, klausau gagos ir svajoju apie James’ą. Bet tai yra nesąmonė, nes blogas, paskutiniai mano duomenimis, buvo dienoraštis internete, kai tu rašai sau, tik tą dar gali perskaityti ir kiti.
(Šis įrašas pavirto į tą kuris turėjo būti prieš kelias valandas. Oh well)
Jei kas random rytais prausiasi Kauno Mariose, galėjo pamatyt mane, su mėlynais-baltais dryžiais ant pižamos, su prastos kokybės krabų lazdele rankoj, ir raudonu Kodak’u kitoj, befotografuojantį oranžinę saulę, jos atspindį jūroj, retokai išmėtytus bet tankius debesis ir baltą lėktuvo bezdalo juostą danguje. Tada nulipau basas pasidaryt kavos, epic stiprios, nes sugebėjau nemiegot, ir šiaip, kai man melancholija, aš – Denas Humpfris, su rudais zomšiniais batais ir juoda užrašų knygele rankoj. Ir, aišku, su kava.
Kas įpūdingiausia, tai aš ant tiek apgailėtinas, kad net nesismaukau žiūrėdamas į viršutinę kaimyno dalį pro langą. Anksčiau galvojau kad tai yra apgailėtinėtumo galas, bet viskas kitaip. Ir šiaip net nežinau kodėl.
Anksčiau man nepatiko transgendered people, transvestitai ir kokainas, bet kai dabar pagalvoju,
Ir todėl suvokiu, kad man nesvarbu kas esi, ar koks esi, ar koks norėtum būti, aš visada palaikysiu tavo nuomonę, net jei tu
Nes net jeigu aš ir nesutinku su tavo nuomone (99% atvejais), sakau ir sakysiu kad kiekvienas turi teisę turėt savo nuomonę, net jei ji nepatiktų kitam. Viskas ok, kol tavo viešai skleidžiama nuomonė neįžeis kitų. Tada tai jau eik nachui. Ir dėl to visa ta nesąmonė dėl Larso von Triero ir Johno Galliano yra nesąmonė.
Žinot ką dievinu šitoj nuotraukoj (iš “Christopher And His Kind”)? Šiaip tai viską. Bet labiausiai tai tas epic mielas senovines vyriškas maudymosi glaudes (tikriausiai teisingai parašiau). Kai nuvyksiu į NY, įstosiu į sporto saloną (ar kaip ten), numesiu svoriu ir su savo vyro kurio vardas bus James’as, mes abu turėsim tokias glaudes. Mano bus mėlynos. Nors ne, susituoksim vėliau, kai pradėsim keliaut po Europą.
Be to, aš taip nesveikai rašau, nes
Nieko nevalgau ir daug visko geriu (nauja dieta)
Beveik nemiegu
Nes smaukymasis yra sportas
.
Ir šiaip, tikiuosi kad visi perskaitė “The Perks Of Being A Wallflower”, dar žinomas kaip “Atskalūno Laiškai”. Nežinau kas yra tas atskalūnas, bet žinau kas yra pelūnas (vaistinė žolė, kuri iškart sustabdo viduriavimą).
Tai va, bevažiuodamas peržvelgiau įdomiausias vietas, ir supratau kad tai yra šedevras, ir kad visi turėtų perskaityt iki tol, kol atsiras filmas.
Oh well.
Dabar jum išreklamuosiu vieną žiauriai fainą serialą, kurį neseniai atradau.
Pushing Daisies – sukurta Briano Fullerio.
Istorija yra apie vyriškį Nedą, kuris būdamas vaikas sužino, kad gali prikelti negyvus daiktus iš mirusiųjų. Tik jei tas daiktas išbūna gyvas ilgiau nei minutę – kažkas dėl jo turi mirti. Ir jei Nedas tą daiktą paliečia dar kartą – daiktas miršta, visam laikui.
Wikipedia serialą apibūdina kaip “a "forensic fairy tale", the series is known for its unique visual style, quirky characters, and fast-paced dialogue”. Kai kur atrodo, kad viskas yra tarsi animuota. Viską narrator’ina toks mielas senelis, primenantis tą narrator’ių iš 500 Days Of Summer ar švelnesnį variantą iš Timo Burtono Charlie And The Chocolate Factory. Šiaip viskas labai panašu į Burtono darbą. Taipogi, dialogai yra tarsi parašyti mokslininko, kuris turi tokį subtilų/švelniai švelniai (švelniai) sarkastišką humoro jausmą. Aišku, veikėjai niekuo neatsilieka. Nedas, vaikystėje prikėlęs savo mamą iš numirusiųjų (ir taip nužudydamas savo childhood sweetheart’s tėtį), po to vėl ją nužudęs, tėvo išsiunčiamas į all-boys mokyklą, galiausiai užaugęs įkuria pyraginę. Nes jo mama kepdavo pyragus.
Pas jį dirba didžiakrūtė padavėja Olive, kuriai Nedas patinka, bet ji nepatinka jam.
Detektyvas Emersonas, laisvalaikiu mėgstantis megzti, sužino Nedo paslaptį ir jį įdarbina. Taigi jie prikelia iš numirusių nužudytas aukas vienai minutei, sužino kas juos nužudė ir vėl užmuša. Ir atsiima apdovanojimą.
Chuck, arba Šarlotė, ta pati Nedo childhood sweetheart, yra pasmaugiama kruize, vykdydama slaptą misiją. Nedas ją, aišku, prikelia, ir jie gyvena beveik laimingai. Tik negalėdami vienas kito liesti, antraip Chuck mirtų.
Dar aišku yra nemirtingosios Chuck tetulės, kurios anksčiau vadinosi “The Darling Mermaid Darlings”, ir darydavo stuff vandenį. Bet jos įgijo visokių socialinių fobijų, dėl to neišeina iš namų.
Kartais aiškiai matosi, kad spec. efektai buvo darysi priešai green-screen, bet susidaro toks įspūdis, kad kūrėjams visiškai pochui. Be to, tai praktiškai yra vienintelis 40-ties minučių serialas, kuris man nenusibosta. Net ir Glee kartais užknisa kai dainuoja cover’ius dainų, kurių aš gyvenime nesu girdėjęs.
Ir šiaip ten viskas labai miela:
Ha, ir vėl rašau atostogaujantiem sekėjam, kurie neskaito! Fun Fun Fun. Aš (eilinį kartą) sode (nes močiutė tipo inkstuose turi akmenų, dėl to turi važiuot namo ir juos atvemt, o kadangi aš nenoriu šunio temptis namo ir ten jį vedžiot, tenka būti čia). Būtų visai neblogai, jei būtų internetas, karštas bėgantis vanduo, vanilės (ir šiaip visų skonių) cigarilų ir Jamesas Franco mano lovoj. Net atsivežiau septynias knygas, kurių dar neperskaičiau. Šiaip kalbant apie knygas, aš kalbu apie knygas nes kitas blogas kurį pradėjau sekt kalba apie knygas. Taigi, jei kam įdomu, pabaigiau Balio (ha, lol) Sruogos (dažytos ar natūralios?) Dievų Mišką. Ir viskas, tema baigta. Šiaip dabar skaitau Nežudyk Strazdo Giesmininko. Ir jei dar kam įdomu, nusipirkau ObsCure 2, nes belekaip noriu ObsCure 1, ir pastrigau vienoj vietoj, ir šiaip tas žaidimas neišsisaugo, todėl galvoju kadangi visos mano sekėjos yra taip apsišvietusios Informacinėse Technologijose, tai galės man padėt –_-
Ai ir šiaip kūriau pirtį (ha, jūs miestietės jaučiu net neturit pirčių ((dieve kaip noriu atgal į miestą))), nes kad ir kaip bebūtų keista, močiutės kambarį radau tuščių lapų iš mano dienoraščių, kuriuos buvau atvežęs sudegint. Tarp jų buvo ir prirašytų. (Tas nervinantis liguistas jos įprotis viską kaupti –_-). Dar sudeginau varlės mumiją. (Kartą kieme radau negyvą varlę, kuri dar buvo ‘šviežia’, todėl ją įtryniau į druską, įvairius tepalus kurioos radau namie, susukau į bintą, įdėjau į šaškių dežutę, ant dėžutės egiptietiškais hieroglifais plastelinu išrašiau kad ten guli varlė (o taip, moku rašyt egiptietiškai) ir įdėjau į stalčių (ok, nemoku, bet turiu abėcėlę, su kuria moku). Taigi ta varlė pas mane išgulėjo kokius metus, ir dabar buvo paaukota dievam.
Bet kas keisčiausia, tai išnaujo išgyventi dienorašty aprašytus įvykius. Išvėdinti nešvarius skalbinius, išleisti skeletą iš spintos, vadinkit kaip norit. Dar kartą pereit per tas visas emo fazes (ne tai kad emo emo, bet emotional), kai rašiau necenzūrines dainas apie klasiokus (Mūsų Kiemo Žasinai, Tampo Eglė Už Kampo), dar kartą sužinot kad Ugnės brolis serga, kad Auksė atsiprašo *daugtaškis daugtaškis daugtaškis* Meh, kažkaip nieko įdomaus. O dabar atsiprašysiu, einu dildint savo šuniui nagų ir žiūrėt iškrypusius porno.
