Apgailėtinėtumas, melan(c)holija ir

Prieš kelias valandas turėjo būt labai melanholiškas įrašas apie apgailėtinėtumą, cigaretes, seksą (ar bent jau masturbaciją) ir panašiai, bet pažiūrėjau “Clapham Junction” ir man jis patiko. Buvo ir pimpalų, ir kokaino, ir kraujo, ir vestuvės, ir mirtis, ir jis buvo žiaurus, ir liūdnas, ir seksualus. Pas mane groja prijaukintas Arcade Fire’ų “The Suburbs”.
Prieš valandas turėjo būt įrašas kaip tai kaip man užėjo viena tų "kitų" nuotaikų, kai nekenčiu normalumo, kai norėjau kad manęs nebeskaitytų niekas (o tuo pačiu skaitytų visi ir dievintų), nes žmonės yra įpratę skaityti kaip geriu, klausau gagos ir svajoju apie James’ą. Bet tai yra nesąmonė, nes blogas, paskutiniai mano duomenimis, buvo dienoraštis internete, kai tu rašai sau, tik tą dar gali perskaityti ir kiti.
(Šis įrašas pavirto į tą kuris turėjo būti prieš kelias valandas. Oh well)
Jei kas random rytais prausiasi Kauno Mariose, galėjo pamatyt mane, su mėlynais-baltais dryžiais ant pižamos, su prastos kokybės krabų lazdele rankoj, ir raudonu Kodak’u kitoj, befotografuojantį oranžinę saulę, jos atspindį jūroj, retokai išmėtytus bet tankius debesis ir baltą lėktuvo bezdalo juostą danguje. Tada nulipau basas pasidaryt kavos, epic stiprios, nes sugebėjau nemiegot, ir šiaip, kai man melancholija, aš – Denas Humpfris, su rudais zomšiniais batais ir juoda užrašų knygele rankoj. Ir, aišku, su kava.
Kas įpūdingiausia, tai aš ant tiek apgailėtinas, kad net nesismaukau žiūrėdamas į viršutinę kaimyno dalį pro langą. Anksčiau galvojau kad tai yra apgailėtinėtumo galas, bet viskas kitaip. Ir šiaip net nežinau kodėl.
Anksčiau man nepatiko transgendered people, transvestitai ir kokainas, bet kai dabar pagalvoju,

• O kas jei aš norėčiau būti moterimi?
• Kas jei aš norėčiau rengtis kaip moteris?
• Kas jei aš vietoj marihuanos pabandyčiau kokaino?

Ir todėl suvokiu, kad man nesvarbu kas esi, ar koks esi, ar koks norėtum būti, aš visada palaikysiu tavo nuomonę, net jei tu

1. Nacis
2. Homofobas
3. Random whatever

Nes net jeigu aš ir nesutinku su tavo nuomone (99% atvejais), sakau ir sakysiu kad kiekvienas turi teisę turėt savo nuomonę, net jei ji nepatiktų kitam. Viskas ok, kol tavo viešai skleidžiama nuomonė neįžeis kitų. Tada tai jau eik nachui. Ir dėl to visa ta nesąmonė dėl Larso von Triero ir Johno Galliano yra nesąmonė.

Žinot ką dievinu šitoj nuotraukoj (iš “Christopher And His Kind”)? Šiaip tai viską. Bet labiausiai tai tas epic mielas senovines vyriškas maudymosi glaudes (tikriausiai teisingai parašiau). Kai nuvyksiu į NY, įstosiu į sporto saloną (ar kaip ten), numesiu svoriu ir su savo vyro kurio vardas bus James’as, mes abu turėsim tokias glaudes. Mano bus mėlynos. Nors ne, susituoksim vėliau, kai pradėsim keliaut po Europą.
Be to, aš taip nesveikai rašau, nes
Nieko nevalgau ir daug visko geriu (nauja dieta)
Beveik nemiegu
Nes smaukymasis yra sportas
.
Ir šiaip, tikiuosi kad visi perskaitė “The Perks Of Being A Wallflower”, dar žinomas kaip “Atskalūno Laiškai”. Nežinau kas yra tas atskalūnas, bet žinau kas yra pelūnas (vaistinė žolė, kuri iškart sustabdo viduriavimą).
Tai va, bevažiuodamas peržvelgiau įdomiausias vietas, ir supratau kad tai yra šedevras, ir kad visi turėtų perskaityt iki tol, kol atsiras filmas.
Oh well.