Stumiant Ramunes

Dabar jum išreklamuosiu vieną žiauriai fainą serialą, kurį neseniai atradau.
Pushing Daisies – sukurta Briano Fullerio.
Istorija yra apie vyriškį Nedą, kuris būdamas vaikas sužino, kad gali prikelti negyvus daiktus iš mirusiųjų. Tik jei tas daiktas išbūna gyvas ilgiau nei minutę – kažkas dėl jo turi mirti. Ir jei Nedas tą daiktą paliečia dar kartą – daiktas miršta, visam laikui.
Wikipedia serialą apibūdina kaip “a "forensic fairy tale", the series is known for its unique visual style, quirky characters, and fast-paced dialogue”. Kai kur atrodo, kad viskas yra tarsi animuota. Viską narrator’ina toks mielas senelis, primenantis tą narrator’ių iš 500 Days Of Summer ar švelnesnį variantą iš Timo Burtono Charlie And The Chocolate Factory. Šiaip viskas labai panašu į Burtono darbą. Taipogi, dialogai yra tarsi parašyti mokslininko, kuris turi tokį subtilų/švelniai švelniai (švelniai) sarkastišką humoro jausmą. Aišku, veikėjai niekuo neatsilieka. Nedas, vaikystėje prikėlęs savo mamą iš numirusiųjų (ir taip nužudydamas savo childhood sweetheart’s tėtį), po to vėl ją nužudęs, tėvo išsiunčiamas į all-boys mokyklą, galiausiai užaugęs įkuria pyraginę. Nes jo mama kepdavo pyragus.
Pas jį dirba didžiakrūtė padavėja Olive, kuriai Nedas patinka, bet ji nepatinka jam.
Detektyvas Emersonas, laisvalaikiu mėgstantis megzti, sužino Nedo paslaptį ir jį įdarbina. Taigi jie prikelia iš numirusių nužudytas aukas vienai minutei, sužino kas juos nužudė ir vėl užmuša. Ir atsiima apdovanojimą.
Chuck, arba Šarlotė, ta pati Nedo childhood sweetheart, yra pasmaugiama kruize, vykdydama slaptą misiją. Nedas ją, aišku, prikelia, ir jie gyvena beveik laimingai. Tik negalėdami vienas kito liesti, antraip Chuck mirtų.
Dar aišku yra nemirtingosios Chuck tetulės, kurios anksčiau vadinosi “The Darling Mermaid Darlings”, ir darydavo stuff vandenį. Bet jos įgijo visokių socialinių fobijų, dėl to neišeina iš namų.
Kartais aiškiai matosi, kad spec. efektai buvo darysi priešai green-screen, bet susidaro toks įspūdis, kad kūrėjams visiškai pochui. Be to, tai praktiškai yra vienintelis 40-ties minučių serialas, kuris man nenusibosta. Net ir Glee kartais užknisa kai dainuoja cover’ius dainų, kurių aš gyvenime nesu girdėjęs.
Ir šiaip ten viskas labai miela:

Ha, ir vėl rašau atostogaujantiem sekėjam, kurie neskaito! Fun Fun Fun. Aš (eilinį kartą) sode (nes močiutė tipo inkstuose turi akmenų, dėl to turi važiuot namo ir juos atvemt, o kadangi aš nenoriu šunio temptis namo ir ten jį vedžiot, tenka būti čia). Būtų visai neblogai, jei būtų internetas, karštas bėgantis vanduo, vanilės (ir šiaip visų skonių) cigarilų ir Jamesas Franco mano lovoj. Net atsivežiau septynias knygas, kurių dar neperskaičiau. Šiaip kalbant apie knygas, aš kalbu apie knygas nes kitas blogas kurį pradėjau sekt kalba apie knygas. Taigi, jei kam įdomu, pabaigiau Balio (ha, lol) Sruogos (dažytos ar natūralios?) Dievų Mišką. Ir viskas, tema baigta. Šiaip dabar skaitau Nežudyk Strazdo Giesmininko. Ir jei dar kam įdomu, nusipirkau ObsCure 2, nes belekaip noriu ObsCure 1, ir pastrigau vienoj vietoj, ir šiaip tas žaidimas neišsisaugo, todėl galvoju kadangi visos mano sekėjos yra taip apsišvietusios Informacinėse Technologijose, tai galės man padėt –_-
Ai ir šiaip kūriau pirtį (ha, jūs miestietės jaučiu net neturit pirčių ((dieve kaip noriu atgal į miestą))), nes kad ir kaip bebūtų keista, močiutės kambarį radau tuščių lapų iš mano dienoraščių, kuriuos buvau atvežęs sudegint. Tarp jų buvo ir prirašytų. (Tas nervinantis liguistas jos įprotis viską kaupti –_-). Dar sudeginau varlės mumiją. (Kartą kieme radau negyvą varlę, kuri dar buvo ‘šviežia’, todėl ją įtryniau į druską, įvairius tepalus kurioos radau namie, susukau į bintą, įdėjau į šaškių dežutę, ant dėžutės egiptietiškais hieroglifais plastelinu išrašiau kad ten guli varlė (o taip, moku rašyt egiptietiškai) ir įdėjau į stalčių (ok, nemoku, bet turiu abėcėlę, su kuria moku). Taigi ta varlė pas mane išgulėjo kokius metus, ir dabar buvo paaukota dievam.
Bet kas keisčiausia, tai išnaujo išgyventi dienorašty aprašytus įvykius. Išvėdinti nešvarius skalbinius, išleisti skeletą iš spintos, vadinkit kaip norit. Dar kartą pereit per tas visas emo fazes (ne tai kad emo emo, bet emotional), kai rašiau necenzūrines dainas apie klasiokus (Mūsų Kiemo Žasinai, Tampo Eglė Už Kampo), dar kartą sužinot kad Ugnės brolis serga, kad Auksė atsiprašo *daugtaškis daugtaškis daugtaškis* Meh, kažkaip nieko įdomaus. O dabar atsiprašysiu, einu dildint savo šuniui nagų ir žiūrėt iškrypusius porno.