head cheerleader, homecoming queen, part-time model
Wednesday 29 July 2015
Pastarasis mėnuo buvo labai, labai keistas.
Pirmiausia, išsprogo visas tas dalykas su Sapfo - įrašu pasidalino TJA, peržiūros siekia 200, o paskutinį kartą taip buvo ok aš peržiūrėjau visus įrašus ir taip nebuvo, apie du šimtus peržiūrų turi įrašas su daug nuotraukų apie mėgstamiausius albumus.
Viskas buvo labai keista, todėl kad aš beveik visą laiką praleidžiu namie, ir sociofobija suvešėjo, įleido šaknis, ir dėl to palikti namus yra truputį sudėtinga. Dėl to ir vykti į Sapfo buvo truputį sudėtinga, ir dėl to didžiavausi savim, kad pradėjau pokalbius su nepažįstamais žmonėm, dariau akių seksą su čiūvais ir Artūrui Kažimėkui padaviau ranką. Kadangi dėl patyčių aš įpratęs neįsimint veidų kad niekas man nesakytų "Į ką žiūri?", kitą dieną Sapfo neprisiminiau visų žmonių kuriuos buvau sutikęs prieš tai, ir jų neatpažinau, kai jie su manim sveikinosi. Negana to, kažkada parašė Michael (nors aš jo klausiau kaip sekasi gal kokius tris kartus per pastaruosius tris metus) ((aišku, kai atrašiau, jisai neatrašė į mano atsakymą)). Galiausiai kažkokia mergina man pamojavo laukiant troleibuso stotelėje
Friday 24 July 2015
Nebemoku skaityti veidų. Gal todėl kad penkis metus praleidau tarp žmonių, kurių gimtoji kalba buvo sarkazmas.
Kažkada čia (trečiadienį?) su Vilmante ir Kamile girti nuėjom į mokyklą, aš gavau kažkokį popierių ir mes fotkinomės koridoriui, kol po kelių butelių, cigarečių pakelių ir vaistų nuo alergijos Vė man pasiūlė varyt į Sapfo, gėjų ir lesbiečių ir feminisčių ir visko tarp jų festivalį, ir po ilgo planavimo, skundimosi, atsisakymo važiuot ir keturių valandų miego mes stovėjom Žeimiuose, kurių gatvės atrodo (ar bent jau atrodys po remonto) geriau nei mano rajono. Aš po Galapagų praeitais metais don't do festivaliai, nes man iškylauti patinka nebent su pilnu patalynės komplektu palapinėje bei mobiliu elektros generatoriumu pasikrauti telefoną, arba ypač kai minėtoji palapinė yra mano kieme ir bet kada gali nueiti ir palįsti po dušu. Žodžiu, pasistatėm mano tėvų keturių vietų (ar daugiau, priklauso nuo fantazijos) palapinę be jokių vyrų pagalbos ir kaip dvi nepriklausomos emancipuotos moterys pradėjom pirmą vyno butelį. Nusipirkom tobulų ženkliukų:
sutikau virtuvėję savanoriaujančias Dovilę ir Mildą ir pagaliau ištaikiau progą nusipirkti jų veganiško riešutų sviesto,
kurį kitą rytą išbandėm pusryčiams (sakyti kad "nepasigailėjom" ar kad "buvo labai skanu" atrodo žiauriai nuvalkiota, man atrodo kad ir taip visiem aišku kad buvo žiauriai skanu????).
Čia yours truly, labai neaiškioj ir tamsioj nuotraukoj, kaip ir pridera rašytojams
Vienas iš dalykų, į kurį labiausiai norėjau nueiti, buvo rašymo dirbtuvės, ir su trupučiu alkoholinės drąsos meditavom, rašėm, plėšėm ir vėl rašėm ir netgi skaitėm (buvo siaubinga, bet paprasčiausiai tingėjau jausti gėdą) ką parašėm. Šalia sėdėjo Neringa Dangvydė (Vilmantė nežinojo, kas jinai tokia).
Jūs net neįsivaizduojat kaip buvo faina pagaliau praleisti laiką tarp savo žmonių, kai 24/7 esi priverstas būti šalia visų šitų heteronormikų. Taip aš jaučiausi kokias dvi minutes, kol supratau kad esu a) lauke pilnam daug nepažįstamų žmonių b) turbūt didžioji dauguma jų yra queer, o jūs žinot kokie judgimental gėjai gali būti. So yeah, sociofobija "šoka pasiutpolkę", bet geriu daugiau ir net sveikinausi su nepažįstamais žmonėm ir priėjau prie kitų pasikalbėt ir dėl to labai savim didžiuojuosi. Ėjom klausytis poezijos ir aš nieko nesupratau, bet žiauriai patiko (turbūt) Gabrielė Labanauskaitė Diena, kuri dar ir buvo rašymo dirbtuvėse. Vilmantė paskaitė savo poeziją, tada aš užsimaniau paskaityti savąją, bet buvo gėda ir baisu. Tada gėrėm Aušros Kaziliūnaitės naminį vyną, ir Vė suprato, kad čia antras kartas, kuomet leidžiam laiką su publikuotais autoriais. Galiausiai pasidaviau alkiui ir nusipirkau buritą su pupelėm, gvakamole ir salsa picante iš latvių šeimos, kur tėtis buvo su tobulu sijonu, o jo dukra dėjo salsą (viskas apie tą šeimą buvo goals): nors ir buvau Amerikoj, gvakamolės neragavau, bet ten visi svaigsta dėl gvakamolės. Net mano močiutei patiko gvakamolė. Bet aš nekenčiu avokadų ir laikausi savo nuomonės, jog gvakamolės skonis yra it sutrintų žolių. Blogąja prasme. Tada stovėjom prie dvaro įėjimo kol kažkokie muzikantai ruošėsi koncertui, kol pamačiau kad jie su partitūrom (visada geras ženklas), ir tada išgirdau pačius nuostabiausius pasaulyje styginius ir seksualiausius visatoje pučiamuosius. Palikau visus ir bėgau į dvaro vidų išsiaiškint, kad drįsta taip grot, ir stovėjau tenai pusvalandį, kol jie baigė.
Verkiau tris kartus. Gal dėl merės-chuanos, gal dėl triptano (tai tarsi nereceptiniai antidepresantai, kurie skatina seratonino gamybą; 15€ Euro Vaistinėje; man atrodo kad padeda), gal dėl to, kad po nežinia kiek laiko muzika mane sugebėjo sujaudint iki ašarų ir priverst kažką jausti. Jie grojo Terrio Riley "In C". Jie vadinasi Ensemble Synaesthesis. Blogiausia dalis yra ta, kad vienas iš atlikėjų, klarnetininkas buvo taip vadinama mano gyvenimo meilė. Festivalyje įsimylėjau dešimtis vaikinų ir dešimtis merginų, bet tik du yra (ar buvo?) gyvenimo meilės.
Ar žinot knygą filmą "Prozako karta"? Tai tipo depresuotų žmonių biblija apie tai kaip Christinos Ricci veikėja suserga depresija; žodžiu, ne esmė, esmė tame, kad protagonistė norėjo būti rašytoja, ir parašė sėkmingą Lou Reedo koncerto recenziją (kurią aš iki šiol prisimenu bet ne tiek gerai kad galėčiau pacituot), už kurią gavo Rolling Stone žurnalo premiją. Tai va, klausantis pasirodymo galvojau panašiai parašyti rezenciją, nes sėkmingai jį galėčiau prilyginti seksui - man į ausį įsakmiai dejuoja accelerando! fortissimo! ir atrodo kad tuoj pasieksiu klimaksą, bet tada tempas sulėtėja (mes pakeičiam pozą) ir jie paima mane iš naujo. Grįžęs namo radau subraižytą petį ir man skaudėjo kaklą - visai kaip po sekso. Klavišininkas per visą kūrinį buvo išsišiepęs.
Po koncerto klarnetistui awkwardly padaviau ranką ir pasveikinau su tobulu pasirodymu (vėliau galvojau, ar bus labai stalkerish jei pridėsiu į draugus, o tada supratau kad jau nuspaudžiau mygtuką). Vė ėjo miegot, o aš į dvaro ekskursiją kur nieko negirdėjau ką kalbėjo ir kur buvo bdsm (it's very in these days) performansas. Apsidairiau ir supratau, kad eilinį kartą esu vien(iš)as, be draugų, bet pažįstamų kuriuos drįsčiau susirasti ar užkalbinti, tad teko persirengti berankove maike iš Targeto ir hand-made džinsiniu švarku a lá Perfume Genius in "Fool", pasiimt tašę alkoholio ir šokt pagal UMIKO ir DJs Sima & Šalnė. Kažkoks vaikinas su garbanotais plaukais pasisveikino paduodamas ranką (tik vėliau susipratau kad galėjau jam pasiūlyti alaus) ir iškart pagalvojau - What are we? Kokioj stadijoj mūsų santykiai? Ar man įsikraustyt? Jaučiu kad numykiau kažką ko jis neišgirdo ir tiesiog atrodžiau kaip pretenzinga užsišikus šiknaskylė. Tada nuo šokinėjimo tašėj iššovė šampanas, apliejo Vilmantės tašę ir mano batą ir pakelį nosinių ir nuėjau miegot - be sužadėtinio, be gyvenimo meilių ar iliuzijų į pastarąsias. Kitą (sunkų ir nestabilų) rytą kažkas praėjo ir su manim pasisveikino, virtuvėj ieškant vandens kavai dvi merginos su tobulais plaukais pasakė "O, čia jis."; "Tavęs klausant visą laiką susimąstai ir pagalvoji: Hmm" ir aš pasimečiau tiek kiek dar buvo įmanoma ir nieko nesupratau ir dabar galvoju kad gal pradėjau vaikščiot per miegus ir dėstyt savo nuomonę apie baltaodžių kultūros asignavimą ar heteronormatyvias visuomenes; ir tada Jūratės paskaitoj apie pinkwashing Izraelyje man kažkas pamojavo, tai tiesiog susiradom transportą iki Kauno su viena švede Monika ir mus pavežė iki centro; ir pagalvojom nueit kavos ir kalbėjom apie viską ir grįžau namo, ir mama nupirko picą, ir stūmiau laiką iki tol, kol nebebus karšto vandens; ir pagalvojau, kad galiu kažką parašyt.
Gavom daug dovanų:
Tad jeigu norit prezervatyvų, masažo aliejaus ar nuolaidų sekso žaislam ar suaugusių pažintim, nežinau, like and subscribe, share and boost, sekit mane tumblery, sekit mane tvitery, atsiųskit man gėlių
