Nors ir labai nuožulnus, kelias į savidestrukciją vistiek yra labai duobėtas

Kažkada bandžiau rašyt, bet pirštai drebėjo virš klaviatūros. Nors papraščiausiai bandžiau aprašyt naktį pas Rugilę su rūkymu kambario viduj ir vynu, kol namie nebuvo jos ir interneto. Bet nebemoku susikaupt, nebemoku suturėt minčių galvoj pakankamai ilgai, nebemoku rašyt ir bijau kad niekada nebemokėsiu. Kažkada dar sakiau kad nusižudysiu tik tada, kai parašysiu belekaip protingą ir diskusijas sukeliantį romaną, prieš tris savaites sakiau kad sudėsiu visas trumpas istorijas į knygą, padarysiu kad jos jungtųsi, ir tada niekas manęs nebelaikys. Dabar žinau kad net ir to nesugebėčiau.
Bandžiau rašyt, kad jaučiuosi kaip dangoraižis, kuris tuoj kris į visas puses pažerdamas dulkes ir betono blokus, nors visi tikisi kad jis ir toliau sėkmingas apgyvendins žmones ar ofisus, bet dabar vėl nieko nejaučiu. Gyvenu tuštuma, kuri prarijo hobius, gebėjimą jausti, santykius, tuos praris ir draugus, ir tada bus blogiau nei tiesiog egzistuoti. Net nebeturiu optimizmo pasveikti, ar jaustis geriau; nenoriu eiti pas psichologę, nenoriu apie tai kalbėtis; susidaro toks jausmas - stebint save iš šalies - kad tiesiog laukiu, kol ta tuštuma mane pati prarys, nes bijau prieš save pakelt ranką, o gal kažkur giliai ir nenoriu. Vienintelis tikslas dabar gyvenime - tai turėt visas Haruki Murakami 2009-tų metų leidimo knygas, o tai reiškia meluot ir atsiimt pinigus už išleistuvių sodybą. Nežinau kodėl skaitau. To buvusio 'pabėgimo' jausmo nebesuteikia. Bet bent jau prastumiu laiką, ir tipo "produktyviau" nei prie kompo.

Jeigu čia bus paskutinis įrašas, tikiuosi kad patenkins.

Ačiū tiems šešiems skaitytojams, kurie peržiūrėjo paskutinius tris įrašus.