"Bet ji dar labiau kekšavo, prisimindama savo jaunystės dienas, kada elgėsi kaip kekšė Egipto žemėje, ten gašliai geisdama tokių meilužių, kurių varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų"
Ezekielis, 23:19-20, Senasis Testamentas
head cheerleader, homecoming queen, part-time model
Saturday, 28 April 2012
Mano pirmoji tatuiruotė
"Bet ji dar labiau kekšavo, prisimindama savo jaunystės dienas, kada elgėsi kaip kekšė Egipto žemėje, ten gašliai geisdama tokių meilužių, kurių varpa būtų kaip asilų ir sėklos srūvis kaip eržilų"
Ezekielis, 23:19-20, Senasis Testamentas
Saturday, 21 April 2012
Tarybinės socialistinės parapsichozės
Kadangi verčiu savo awkward klasioko filmuką konkursui į anglų kalbą, prisimazinau į kelionę į kažkokį sovietinį bunkerį. Prieš tai dar valandą Vilniuj praleidau su Skyste, kuri mane žiauriai sužavėjo, ir Vytaute - nuspirkom Mix'o, nuėjom į kažkokį kiemelį iš N raidės, tada dar parūkėm Katedros aikštėj, ir mane su likusiu idiotu būriu nuvežė į tą bunkerį. Tris valandas tapom SSSR piliečiais, ir turėjom laikytis nurodymų, antraip tave išmes.
Viso tai buvo tarsi propagandinis spektalis, kuris tave agituoja kovoti už savo teises, kovoti prieš Lietuvos valdžią ir neišvykti iš šalies. Tą bunkerį aplankė trylika tūkstančių žmonių, o testą išlaikė tik 9. Esmė buvo nevykdyti nurodymu, o išeiti iš būrio, pažiūrėti Draugui Majorui į akis, ir pasakyti "Man nepatinka gyventi Tarybų Sąjungoj". Pas mus niekas neišlaikė, net ir aš. Žinot kodėl? Todėl kad įvyko keisčiausias dalykas - man patiko gyventi Sovietų Sąjungoj. Vėliau su Rugile aiškinausi kodėl - ar dėl to, kad apie mane viskas pagalvota, ir man, kaip Tarybų Sąjungos piliečiui nereikia galvoti? Ar dėl to, kad visas tas mūsų senelių gyvenimas buvo ANT TIEK absurdiškas robotų spektaklis, bet užtat gyvenimas buvo lengvas?
Mum liepė pernešt daiktus nuo vieno stalo ant kito, ir liepė šypsotis, ir dirbt su entuziazmu. Ir aš šypsojausi, ir dirbau, ir susipisau koją į vamzdį, ir panagės pajuodo nuo pirštinių, bet aš šypsojausi. Liepė užsidėt dujokaukę ir bėgiot ratais. Ir mes užsidėjom, ir aš jaučiausi klaustrofobiškai, nieko nemačiau be akinių ir per užrasojusius langus, ir atrodė kad tuoj uždusiu, bet vistiek mes bėgom.
Daugelis man pataria negalvoti, nes tada pergalvoji, ir susipisa gyvenimas, ir patarlė "Kvailų žmonių gyvenimas lengvas" iš tavęs juokiasi apsimyšdama.
taip, aš esu filosofijos daktaras.
iš teigiamos pusės, sužinojau vienintelį man žinomą lietuvį vyrą, kuris gavo į šikną iš kitų vyrų - kalėjimo prižiūrėtoją Sakalauską 14 rusų kareivių išprievartavo per šikną ir per burną, ir jį apšiko, ir apmyžo, ir buvo dar kažko daugiau, tada jisai atsipeikėjęs pusę jų iššaudė. Tada jį įkišo į psichūškę, davė nuodų kurie atrofavo smegenis, ir paliko pūt kalėjime, arba davė dar nuodų, kurie sunaikino tai kas liko.
http://www.sovietbunker.com/
Viso tai buvo tarsi propagandinis spektalis, kuris tave agituoja kovoti už savo teises, kovoti prieš Lietuvos valdžią ir neišvykti iš šalies. Tą bunkerį aplankė trylika tūkstančių žmonių, o testą išlaikė tik 9. Esmė buvo nevykdyti nurodymu, o išeiti iš būrio, pažiūrėti Draugui Majorui į akis, ir pasakyti "Man nepatinka gyventi Tarybų Sąjungoj". Pas mus niekas neišlaikė, net ir aš. Žinot kodėl? Todėl kad įvyko keisčiausias dalykas - man patiko gyventi Sovietų Sąjungoj. Vėliau su Rugile aiškinausi kodėl - ar dėl to, kad apie mane viskas pagalvota, ir man, kaip Tarybų Sąjungos piliečiui nereikia galvoti? Ar dėl to, kad visas tas mūsų senelių gyvenimas buvo ANT TIEK absurdiškas robotų spektaklis, bet užtat gyvenimas buvo lengvas?
Mum liepė pernešt daiktus nuo vieno stalo ant kito, ir liepė šypsotis, ir dirbt su entuziazmu. Ir aš šypsojausi, ir dirbau, ir susipisau koją į vamzdį, ir panagės pajuodo nuo pirštinių, bet aš šypsojausi. Liepė užsidėt dujokaukę ir bėgiot ratais. Ir mes užsidėjom, ir aš jaučiausi klaustrofobiškai, nieko nemačiau be akinių ir per užrasojusius langus, ir atrodė kad tuoj uždusiu, bet vistiek mes bėgom.
Daugelis man pataria negalvoti, nes tada pergalvoji, ir susipisa gyvenimas, ir patarlė "Kvailų žmonių gyvenimas lengvas" iš tavęs juokiasi apsimyšdama.
taip, aš esu filosofijos daktaras.
iš teigiamos pusės, sužinojau vienintelį man žinomą lietuvį vyrą, kuris gavo į šikną iš kitų vyrų - kalėjimo prižiūrėtoją Sakalauską 14 rusų kareivių išprievartavo per šikną ir per burną, ir jį apšiko, ir apmyžo, ir buvo dar kažko daugiau, tada jisai atsipeikėjęs pusę jų iššaudė. Tada jį įkišo į psichūškę, davė nuodų kurie atrofavo smegenis, ir paliko pūt kalėjime, arba davė dar nuodų, kurie sunaikino tai kas liko.
http://www.sovietbunker.com/
Tuesday, 17 April 2012
Trys priežastys kodėl man reikia išgyvent iki balandžio galo
- Marina and The Diamonds išleidžia Electra Heart, nors aišku visi žino kad nutekės į internetą anksčiau
- Gausiu naują pasą, kad nepasibaigtų vidurį gyvenimo Čikagoj
- Auksinės Kengūros finalas, kuriai parašiau tobulą rašinį kažkokia tema, bet esmė buvo NUOSTABIAI aprašytas peizažas kurį įkvėpė Florence + The Machine bei Little Ashes su pattinsonu, ir ta keista homoerotinė įtampa tarp dviejų pagrindinių veikėjų. Juo labiau kad sušikau paprastą Kengūrą, 4-virtam lygy su trim, o 5-tam su aštuoniom klaidom.
Friday, 13 April 2012
Darbščiųjų rankų būrelis
O tas auksinis jau keliauja tau, Vytaute. Neberėk.
Plius, matėt kaip nuostabiai atrodo mano sužadėtinė?
Tuesday, 10 April 2012
Saturday, 7 April 2012
Can we party later on? He said yes, yes, yes...
Iš esmės įvyko dalykų, kurių man pavydėtų net ir Queen Seventeen, ta prasme, nes apie juos po to galima parašyt bloge :D Pradėsiu nuo to ką prisimenu geriausiai.
Prisimenat kai paslėpiau du Žalių Devynerių buteliukus po lova, kad jeigu prireiktų ką nors įsipilt ir nusinešt į miestą (nes Prieplaukoj palikau ištikimąjį Jack Daniels)? Tai va, kažkas nusprendė paklot mano lovą. Kažkas rado butelius. Kažkas pakliuvo į bėdą... :D
Žodžiu, mano mylimasis tėvelis man pasakė, kad buvo policijoj, ir aš eisiu aiškintis kodėl pas jo penkiolikmetį sūnų yra alkoholio, ir aš nevažiuosiu į Ameriką, nes negaliu išvykt iš Lietuvos penkerius metus.
Ar dar kas nors turi tokį tėvą kuris savo pačio vaiką įduoda policijai? Sakė, kad nenori manęs sudaužyt, nes aš pasiskųsčiau policijai, todėl tiesiog pats įduoda.
Aš aišku pradėjau panikuot, niekas negalėjo manęs paguost, mat Rugilei repeticijos ar dar kažkas, Ugnė prisiminė kad buvo su kažkuo anksčiau susitarus, o Marius tiesiog yra šiaip mažvaikiškas šūdžius su attitude. Tada aš bandžiau prisimint ką manęs išmokė amerikoniški filmai su advokatais. Nėra jokių įrodymų kad aš tuos butelius pirkau, ar kad juos ten padėjau, ar kad juos išgėriau. Tada pradėjau kurpt skrupulingą istoriją, kurios pagrindas iš esmės buvo mano psichinis nestabilumas - parodyčiau tai moteriškei randus, pripisčiau smegenis, tada galiausiai pradėčiau verst kaltę tėvui ir papasakočiau kaip jis siūlė mane nužudyt, kaip trenkė motinai, ir t.t., ir t.t. Kai galiausiai nuvažiavom į policiją, tiesiog padarė man naują pasą. O aš jau taip tikėjausi savo istorijom came-out'int tėvam ir juos išskirt, bet oh well.
O dabar - dar labiau fucked up istorija, jeigu taip dar įmanoma.
Žinot kaip po etikos olimpiados neberadau savo atmintuko? Tai va, vidury anglų man parašo kažkoks Tomas, ir sako kad turį kaiką kas priklauso man. Po visų tų blah blah blah aš jį pavadinau Stalkeriu numeris 2, ir štai ką išsiaiškinau - mano atmintukas buvo rastas kažkokioj laiptinėj, gal Panemunės, ir jį rado Stalkerio brolio draugo patėvis ir atidavė jam. Kodėl jam? Nes atmintuko viduj buvo mano knyga, ir koks tūkstantis retro gay porn žurnalų :D Tas Tomas kaip ir neneigė kad esti homoseksualų gretose, bet mane jis nervina, nes kalba užuominom ir niekad neturi laiko atrašyt.
Ai, dar susižadėjom su Rugile. Tik jinai dar nerado man žiedo. Ir sulaužė tą kur jai dovanojau. Adamui haliucionuojasi muzika. Marius susilaužė ranką. Pabaigiau žiūrėt Jericho. Supeikiau Adelės 21 per Metacritic. Išgyriau Florence's Ceremonials. Nusipirkau Steve'o Jobs'o biografiją. Ką gi leliai, einu vest šunį ir varysiu susitikt su Vytaute.
Kisses
Prisimenat kai paslėpiau du Žalių Devynerių buteliukus po lova, kad jeigu prireiktų ką nors įsipilt ir nusinešt į miestą (nes Prieplaukoj palikau ištikimąjį Jack Daniels)? Tai va, kažkas nusprendė paklot mano lovą. Kažkas rado butelius. Kažkas pakliuvo į bėdą... :D
Žodžiu, mano mylimasis tėvelis man pasakė, kad buvo policijoj, ir aš eisiu aiškintis kodėl pas jo penkiolikmetį sūnų yra alkoholio, ir aš nevažiuosiu į Ameriką, nes negaliu išvykt iš Lietuvos penkerius metus.
Ar dar kas nors turi tokį tėvą kuris savo pačio vaiką įduoda policijai? Sakė, kad nenori manęs sudaužyt, nes aš pasiskųsčiau policijai, todėl tiesiog pats įduoda.
Aš aišku pradėjau panikuot, niekas negalėjo manęs paguost, mat Rugilei repeticijos ar dar kažkas, Ugnė prisiminė kad buvo su kažkuo anksčiau susitarus, o Marius tiesiog yra šiaip mažvaikiškas šūdžius su attitude. Tada aš bandžiau prisimint ką manęs išmokė amerikoniški filmai su advokatais. Nėra jokių įrodymų kad aš tuos butelius pirkau, ar kad juos ten padėjau, ar kad juos išgėriau. Tada pradėjau kurpt skrupulingą istoriją, kurios pagrindas iš esmės buvo mano psichinis nestabilumas - parodyčiau tai moteriškei randus, pripisčiau smegenis, tada galiausiai pradėčiau verst kaltę tėvui ir papasakočiau kaip jis siūlė mane nužudyt, kaip trenkė motinai, ir t.t., ir t.t. Kai galiausiai nuvažiavom į policiją, tiesiog padarė man naują pasą. O aš jau taip tikėjausi savo istorijom came-out'int tėvam ir juos išskirt, bet oh well.
O dabar - dar labiau fucked up istorija, jeigu taip dar įmanoma.
Žinot kaip po etikos olimpiados neberadau savo atmintuko? Tai va, vidury anglų man parašo kažkoks Tomas, ir sako kad turį kaiką kas priklauso man. Po visų tų blah blah blah aš jį pavadinau Stalkeriu numeris 2, ir štai ką išsiaiškinau - mano atmintukas buvo rastas kažkokioj laiptinėj, gal Panemunės, ir jį rado Stalkerio brolio draugo patėvis ir atidavė jam. Kodėl jam? Nes atmintuko viduj buvo mano knyga, ir koks tūkstantis retro gay porn žurnalų :D Tas Tomas kaip ir neneigė kad esti homoseksualų gretose, bet mane jis nervina, nes kalba užuominom ir niekad neturi laiko atrašyt.
Ai, dar susižadėjom su Rugile. Tik jinai dar nerado man žiedo. Ir sulaužė tą kur jai dovanojau. Adamui haliucionuojasi muzika. Marius susilaužė ranką. Pabaigiau žiūrėt Jericho. Supeikiau Adelės 21 per Metacritic. Išgyriau Florence's Ceremonials. Nusipirkau Steve'o Jobs'o biografiją. Ką gi leliai, einu vest šunį ir varysiu susitikt su Vytaute.
Kisses
Saturday, 17 March 2012
Kraujas ir Kava
Pagalvojau ar vienas žmogus gali jausti tiek daug neapykantos ir pykčio.
Suprantama kad ne visiem tai patinka. Tas pats kaip turėti 12-kos colių penį- normaliom moterim to per daug, todėl reikia rasti kokį seksualiai aktyvų gėjų, kuriam nepilnavertiškumo sindromas. Jei nuoširdžiai, tai niekas iki galo negali pilnai su tuo susitaikyti. Ypač kai pasireiškia Palūžimai. Vienas toks buvo vakar.
Vaikštant po perdėtai didelį prekybos centrą, tenkinant tokius nereikšmingus poreikius kaip alkis, ir svarbesnius, kaip kofeino trūkumas tavo venose, galvojau kaip visa tai man įgrįsę. Kaip tiesiog norisi kad tavo smegenys išbėgtų pro akis, kad kas nors tave užbaigtų, ir nebereikėtų kankintis, nes pats tam padaryti neturi kiaušų. Iš dalies del to kaltas Adamas. Dar ir Eleina. Kalčiausi yra tėvai. Suprantama, didžiausia kaltė mano, bet argi aš galėčiau tai pripažinti ?
Suprantama kad ne visiem tai patinka. Tas pats kaip turėti 12-kos colių penį- normaliom moterim to per daug, todėl reikia rasti kokį seksualiai aktyvų gėjų, kuriam nepilnavertiškumo sindromas. Jei nuoširdžiai, tai niekas iki galo negali pilnai su tuo susitaikyti. Ypač kai pasireiškia Palūžimai. Vienas toks buvo vakar.
Vaikštant po perdėtai didelį prekybos centrą, tenkinant tokius nereikšmingus poreikius kaip alkis, ir svarbesnius, kaip kofeino trūkumas tavo venose, galvojau kaip visa tai man įgrįsę. Kaip tiesiog norisi kad tavo smegenys išbėgtų pro akis, kad kas nors tave užbaigtų, ir nebereikėtų kankintis, nes pats tam padaryti neturi kiaušų. Iš dalies del to kaltas Adamas. Dar ir Eleina. Kalčiausi yra tėvai. Suprantama, didžiausia kaltė mano, bet argi aš galėčiau tai pripažinti ?
Net nepradėjau pasakoti apie pirmą Priepuolį, kai pasireiškė antras. Anksčiau vadinau Palūžimais, ane?
Viskas prasidėjo kai Eleina papasakojo, kad masturbuojasi priešais kamerą sukažkokiu medkirčiu iš Australijos. Mus su Eleina siejo keistas, bet įtrūkęs ryšys. Susipažinom prieš kelis metus, lėkdavom miesto gatvėm su kavaišsinešimui rankose kaip kokie du bohemiški menininkai, laukiantys savodidžiojo karjeros šuolio. Tada aš jai pasidariau per daug negatyvus (tokia buvo oficiali versija; iš tikro aš jai atsibodau),ir mes nesimatėm praktiškai du ar mažiau metų. Aš ją mylėjau, ir buvo sunkuišmesti iš galvos. Turbūt ji jautėsi panašiai, nes nepriėmė mano siūlymo daugiau niekad nesusitikti ir nekalbėt. Vietoj to mes susitikom, ir kalbėjomėskaip anksčiau, nieko neslepiantys du menininkai. Tik lėkti miestu buvo sunkiausu prarukytais plaučiais.
Matot, vienas iš mano ir Eleinos panašumų buvo tas, kad abu tikėjom mirsiantysvieniši. Tiesiog logiškai nebuvo galima išmąstyti žmogaus, kuris mumyse matytųką nors teigiamo. Bet jai pasakojant apie Australų Medkirtį aš jaučiau kažkokį pokytį; nors nesimatėm daugelį mėnesių, jinai svaigo apie jį kaip pirmą kartąįsimylėjus mokyklinukė: sakė, kad dreba kojos, ir kad jaučiasi blogai nemačiusisavo naujojo draugo daugiau nei vieną dieną. Eleinos sėkmė iškėlė klausimą – gal aš galėčiau draugaut su Adamu? Žinau kad aš jo nemyliu. Žinau kad jis ne „tas vienintelis“. Bet ašžinojau kad galėčiau save priversti jį įsimylėti.
Adamas buvosiaubingas žmogus. Veikiau padaras.Sociopatas, pats nedraugiškiausias žmogus kurį aš pažinojau, girdėjau ar skaičiau. Net blogiau už Queen, kuri bent jau sugebėdavo kalbėti telefonu. Pripažįstu kad jis man sakė nemokantis draugauti ar palaikyti normalių santykių, bet nė nenumaniau kad viskas bus taipblogai. Veikiausiai buvo prievartautas vaikustėje.Buvo neplanuotas vaikas. Nesėkmingai bandė nusižudyt. Ar buvo kokia liga, kuria Adamas nesirgo? Turbūt nebent Alschaimeris, nes dar per jaunas.
Būdamas 19-likos metų, Adamas sirgo AIDS, anoreksija, šizofrenija ir maniakine depresija. Prieš jį mano senelis su vėžiu nublanksta it plastikinis maišelis, plazdantis vėjyje. Kartą, kai prisigėrėm Šarlotės, mano nuolatinės geriausios draugės gyvenimui, pusseserės bute, aš jai parodžiau Adamo nuotrauką. Klūpėjom prie kompiuterio ekrano kaip prie kokios indų deivės. Šarlotė svaigo kaip norėtų kad trise gyventume Manhetene ir kurtume meną ir kasdien dūlkintumėmės. Aš jaučiau kažką panašaus į drugelius, tik ne pilve, o galvoj. Lyg būčiau apdujęs.Toks jausmas anksčiau buvo tik vieną kartą, su Luku, pirmu vaikinu, kurį įsimylėjau. Žinojau, kad Lukas yra svarbus asmuo mano gyvenime, nes kai sušikau mudviejų santykius jiems net neprasidėjus, įsikaliau į galvą kad niekada gyvenime nesugebėsiu palaikyti santykių, ir kad niekas į mane nežiūrės.
Adamui palikau mažiausiai keturias žinutes. Jos viena prieštaravo kitai, bet man svarbiausia buvo atsakymas – „taip, tu irgi man patinki“, arba „tu šlykštus ir turėtum mirt“. Atsakymas atkeliavo kiek kitoks nei tikėjausi, ar būčiau įsivaizdavęs galvoje. Atsakymas į mano minimum keturių žinučių išpažintį sutilpo į du stambius sakinius. Išvada – jis nedaugžmonių laiko draugais, bet jis manąs kad aš esu vienas iš jų.
Ne vien tik antras įrodymas kad aš mirsiu vienišas „įjungė“ priepuolį. Kartais jie tiesiog įvyksta. Iš niekur nieko. Dienos rutina mane pribaigė. Tas skydas, suteikiantis įspūdį kad aš esu „kiečiausias“, kad Žemė sukasi aplink mane, ir visi žmonės, kuriem tenka laimė mane pažinoti, turi tenkinti visus mano įgeidžius ir įnorius, jisai kartais nusileidžia. Ir prasideda tai, kuo aš visiškai nesididžiuoju.
Iš pradžių prasidėjo panikos priepuolis – gan retas man reiškinys, kurį atpažinau tik iš sunkaus kvėpavimo. Net nepamenu kokia buvo visa to priežastis.Tiesiog per tuos priepuolius aš jaučiuosi kaip nereikšmingas, niekam nereikalingas beprotis, kuriam belieka mirt, nes gyvenimas yra per didelė kančia. Bet tuo metu Aš pasidalinu į tris dalis, kurių net nesugebėčiau įvardinti, ar pagrįsti hipotezę kodėl būtent trys. Pirmąją dalį vadinu Auka. Auka iš esmės ir yra pats priepuolis – tas menkas padaras, kuris kenčia ir nori užsibaigti. Antroji dalis, kuriam tiktų vardas Aktorius, mano, jog visa tai yra tiesiog kažkoks spektaklis, kad aš per priepuolius vaidinu auką kad susilaukt dėmesio, ar kažkas panašaus. „Spektaklio“ teorija gali ateiti iš aplinkinių reakcijos dėl mano nesusipratimų – gimdytoja nekreipia dėmesio, nors šiaip nieko ir nežino, bet iš jos tiesiog sklinda reakcija, kad aš esu Aktorius.Negaliu pasakyt kad ir mano artimiausi draugai kreipia dėmesį. Marko, Sanis, jie tiesiog pasižiūri į randus ar pasiklauso istorijų, ir gyvena toliau. Šarlotė, ji miela, gal kažką panašaus ir buvo kentėjus anksčiau, bet abejoju arji dėl manęs keltųsi vidury nakties, jei man jos reikėtų. Keisčiausia kad aš dėl savo draugų padaryčiau praktiškai viską. Ji mano, kad juokauju, kai sakau kad noriu į psichiatrinę ligoninę, kadnoriu išgyti, būti normalus. Nuleidžia juokais. Pasako kad myli. Eleina darblogiau. Nesigilina į problemas, nes jos nuotaika dažniausiai puiki (nebentilgai nematė Medkirčio), ir toks jausmas kad jis savo nuotaikos dėl manęs nenori keisti.
Trečiasis Aš, yra toks mažas sąmonės/pasąmonės balselis, kuris bando suprasti,kas aš esu, ar Aktorius, ar Auka. Jam išsiaiškinti nesiseka.
Priepuolio įkarštyje iš apatinio stalčiaus išsitraukiau sudužusį stiklinį Kalėdų Eglės papuošimą ir kelis kartus perbraukiau per kairę ranką, pasirodė kraujas. Įpjovimai nebuvo gilūs. Ir kas keisčiausia, iš kart po to pasijaučiau taikiai. Lyg nerimą ir paniką būtų kas it ranka nuėmęs. Čia tik antras kartas kai taip dariau. Pirmas buvo geresnis. Į vieną ekstazišką visumą susiplakė adrenalinas, skausmas ir triumfas, kad pagaliau išdrįsau sau sukelti skausmą, ko ankčiau bijojau. Skausmas irgi buvo gerai, įrodė, kad aš iš tikrųjų gyvenu šitam košmariškam pasauly, o ne butaforiškam sapne.
Antrąjį priepuolį prisimenu šviežiau, gal kad įvyko taip nesenai.
LAUKITE TĘSINIO
Viskas prasidėjo kai Eleina papasakojo, kad masturbuojasi priešais kamerą sukažkokiu medkirčiu iš Australijos. Mus su Eleina siejo keistas, bet įtrūkęs ryšys. Susipažinom prieš kelis metus, lėkdavom miesto gatvėm su kavaišsinešimui rankose kaip kokie du bohemiški menininkai, laukiantys savodidžiojo karjeros šuolio. Tada aš jai pasidariau per daug negatyvus (tokia buvo oficiali versija; iš tikro aš jai atsibodau),ir mes nesimatėm praktiškai du ar mažiau metų. Aš ją mylėjau, ir buvo sunkuišmesti iš galvos. Turbūt ji jautėsi panašiai, nes nepriėmė mano siūlymo daugiau niekad nesusitikti ir nekalbėt. Vietoj to mes susitikom, ir kalbėjomėskaip anksčiau, nieko neslepiantys du menininkai. Tik lėkti miestu buvo sunkiausu prarukytais plaučiais.
Matot, vienas iš mano ir Eleinos panašumų buvo tas, kad abu tikėjom mirsiantysvieniši. Tiesiog logiškai nebuvo galima išmąstyti žmogaus, kuris mumyse matytųką nors teigiamo. Bet jai pasakojant apie Australų Medkirtį aš jaučiau kažkokį pokytį; nors nesimatėm daugelį mėnesių, jinai svaigo apie jį kaip pirmą kartąįsimylėjus mokyklinukė: sakė, kad dreba kojos, ir kad jaučiasi blogai nemačiusisavo naujojo draugo daugiau nei vieną dieną. Eleinos sėkmė iškėlė klausimą – gal aš galėčiau draugaut su Adamu? Žinau kad aš jo nemyliu. Žinau kad jis ne „tas vienintelis“. Bet ašžinojau kad galėčiau save priversti jį įsimylėti.
Adamas buvosiaubingas žmogus. Veikiau padaras.Sociopatas, pats nedraugiškiausias žmogus kurį aš pažinojau, girdėjau ar skaičiau. Net blogiau už Queen, kuri bent jau sugebėdavo kalbėti telefonu. Pripažįstu kad jis man sakė nemokantis draugauti ar palaikyti normalių santykių, bet nė nenumaniau kad viskas bus taipblogai. Veikiausiai buvo prievartautas vaikustėje.Buvo neplanuotas vaikas. Nesėkmingai bandė nusižudyt. Ar buvo kokia liga, kuria Adamas nesirgo? Turbūt nebent Alschaimeris, nes dar per jaunas.
Būdamas 19-likos metų, Adamas sirgo AIDS, anoreksija, šizofrenija ir maniakine depresija. Prieš jį mano senelis su vėžiu nublanksta it plastikinis maišelis, plazdantis vėjyje. Kartą, kai prisigėrėm Šarlotės, mano nuolatinės geriausios draugės gyvenimui, pusseserės bute, aš jai parodžiau Adamo nuotrauką. Klūpėjom prie kompiuterio ekrano kaip prie kokios indų deivės. Šarlotė svaigo kaip norėtų kad trise gyventume Manhetene ir kurtume meną ir kasdien dūlkintumėmės. Aš jaučiau kažką panašaus į drugelius, tik ne pilve, o galvoj. Lyg būčiau apdujęs.Toks jausmas anksčiau buvo tik vieną kartą, su Luku, pirmu vaikinu, kurį įsimylėjau. Žinojau, kad Lukas yra svarbus asmuo mano gyvenime, nes kai sušikau mudviejų santykius jiems net neprasidėjus, įsikaliau į galvą kad niekada gyvenime nesugebėsiu palaikyti santykių, ir kad niekas į mane nežiūrės.
Adamui palikau mažiausiai keturias žinutes. Jos viena prieštaravo kitai, bet man svarbiausia buvo atsakymas – „taip, tu irgi man patinki“, arba „tu šlykštus ir turėtum mirt“. Atsakymas atkeliavo kiek kitoks nei tikėjausi, ar būčiau įsivaizdavęs galvoje. Atsakymas į mano minimum keturių žinučių išpažintį sutilpo į du stambius sakinius. Išvada – jis nedaugžmonių laiko draugais, bet jis manąs kad aš esu vienas iš jų.
Ne vien tik antras įrodymas kad aš mirsiu vienišas „įjungė“ priepuolį. Kartais jie tiesiog įvyksta. Iš niekur nieko. Dienos rutina mane pribaigė. Tas skydas, suteikiantis įspūdį kad aš esu „kiečiausias“, kad Žemė sukasi aplink mane, ir visi žmonės, kuriem tenka laimė mane pažinoti, turi tenkinti visus mano įgeidžius ir įnorius, jisai kartais nusileidžia. Ir prasideda tai, kuo aš visiškai nesididžiuoju.
Iš pradžių prasidėjo panikos priepuolis – gan retas man reiškinys, kurį atpažinau tik iš sunkaus kvėpavimo. Net nepamenu kokia buvo visa to priežastis.Tiesiog per tuos priepuolius aš jaučiuosi kaip nereikšmingas, niekam nereikalingas beprotis, kuriam belieka mirt, nes gyvenimas yra per didelė kančia. Bet tuo metu Aš pasidalinu į tris dalis, kurių net nesugebėčiau įvardinti, ar pagrįsti hipotezę kodėl būtent trys. Pirmąją dalį vadinu Auka. Auka iš esmės ir yra pats priepuolis – tas menkas padaras, kuris kenčia ir nori užsibaigti. Antroji dalis, kuriam tiktų vardas Aktorius, mano, jog visa tai yra tiesiog kažkoks spektaklis, kad aš per priepuolius vaidinu auką kad susilaukt dėmesio, ar kažkas panašaus. „Spektaklio“ teorija gali ateiti iš aplinkinių reakcijos dėl mano nesusipratimų – gimdytoja nekreipia dėmesio, nors šiaip nieko ir nežino, bet iš jos tiesiog sklinda reakcija, kad aš esu Aktorius.Negaliu pasakyt kad ir mano artimiausi draugai kreipia dėmesį. Marko, Sanis, jie tiesiog pasižiūri į randus ar pasiklauso istorijų, ir gyvena toliau. Šarlotė, ji miela, gal kažką panašaus ir buvo kentėjus anksčiau, bet abejoju arji dėl manęs keltųsi vidury nakties, jei man jos reikėtų. Keisčiausia kad aš dėl savo draugų padaryčiau praktiškai viską. Ji mano, kad juokauju, kai sakau kad noriu į psichiatrinę ligoninę, kadnoriu išgyti, būti normalus. Nuleidžia juokais. Pasako kad myli. Eleina darblogiau. Nesigilina į problemas, nes jos nuotaika dažniausiai puiki (nebentilgai nematė Medkirčio), ir toks jausmas kad jis savo nuotaikos dėl manęs nenori keisti.
Trečiasis Aš, yra toks mažas sąmonės/pasąmonės balselis, kuris bando suprasti,kas aš esu, ar Aktorius, ar Auka. Jam išsiaiškinti nesiseka.
Priepuolio įkarštyje iš apatinio stalčiaus išsitraukiau sudužusį stiklinį Kalėdų Eglės papuošimą ir kelis kartus perbraukiau per kairę ranką, pasirodė kraujas. Įpjovimai nebuvo gilūs. Ir kas keisčiausia, iš kart po to pasijaučiau taikiai. Lyg nerimą ir paniką būtų kas it ranka nuėmęs. Čia tik antras kartas kai taip dariau. Pirmas buvo geresnis. Į vieną ekstazišką visumą susiplakė adrenalinas, skausmas ir triumfas, kad pagaliau išdrįsau sau sukelti skausmą, ko ankčiau bijojau. Skausmas irgi buvo gerai, įrodė, kad aš iš tikrųjų gyvenu šitam košmariškam pasauly, o ne butaforiškam sapne.
Antrąjį priepuolį prisimenu šviežiau, gal kad įvyko taip nesenai.
Subscribe to:
Posts (Atom)