Sunday, November 23, 2014

Brangiausiasis,
Esu tikra kad vėl kraustausi iš proto. Nemanau kad dar kartą galime išgyventi vieną iš tų siaubingų laikų. Ir šį kartą aš nebeatsigausiu. Aš pradedu girdėti balsus, ir nebegaliu susikaupti. Todėl darau tai, kas man atrodo geriausia. Tu man suteikei pačią didžiausią įmanomą laimę. Tu buvai, visomis prasmėmis, toks, kokiu buvo įmanoma būti. Nemanau kad du žmonės galėtų būti laimingesni, tol, kol atėjo ši siaubinga liga. Daugiau nebegaliu kovoti. Žinau, kad gadinu tavo gyvenimą, kad be manęs tu galėtum dirbti. Ir žinau, kad dirbsi. Matai, aš net nebegaliu tinkamai šitą užrašyti. Nebegaliu skaityti. Noriu pasakyti, kad už viso gyvenimo džiaugsmą esu skolinga tau. Tu su manim buvai visiškai kantrus, ir neįtikėtinai geras. Noriu tai pasakyti - visi tai žino. Jei mane kas nors būtų galėjęs išgelbėti, tai tik tu. Viskas iš manęs dingo, išskyrus įtikėjimą tavo gerumu. Nebegaliu daugiau gadinti tavo gyvenimo.
Nemanau, kad du žmonės galėjo būti laimingesni, nei mes buvome.
v.

No comments:

Post a Comment