Žinau kaip pretenzingai tai skamba, bet aš ištikrųjų bijau. Bijau ne ateities, kaip tik laukiau to momento kai galėsiu išvažiuot į Prancūziją, turėt šaltą kambarį su čiužiniu ant grindų, pastoviai rūkyt, neturėt pinigų maistui ir eit į barus kaip Adelė iš "La Vie d'Adele" studijuojant meno istoriją. Tik Prancūzijai reikia 40 000 eurų. Tada Prancūzija pasikeitė į Angliją, bet sugrįžo Ji, savo juodu pavidalu slegianti mano smegenis, sakanti kad galbūt bėgimas nuo savo problemų nieko nepadės, net jeigu pakeisiu aplinką ir nuodingus žmones.
Jaučiuosi kaip svetimkūnis, kaip parazitas, kurio tikslas šitą kūną privesti prie savidestrukcijos. Jaučiuosi kad po tiek laiko beldimosi į apatijos duris ji pagaliau jas man atvėrė, ir pasiguldė į savo auksinę lovą iš smalos, ir niekas man nepadės iš jos pabėgti. Neturiu noro gerti, neturiu noro rūkyti, masturbuotis, rašyti, klausytis muzikos, maitintis ar tenkinti materialistinius poreikius, nes nebesuprantu to prasmės. Nes net jeigu ir sveikai maitinsimės ar sportuosim, vistiek mirsim.
Vėl pradėjau save žalot.
No comments:
Post a Comment