I have two guns

Dar neseniai galvoj sukosi vienintelė mintis, kad manęs visi nekenčia - bloggeris, internetas, Love, Marius, gimdytojai, visi kas su manim kalba, visi kas mane mato, atsitiktiniai žmonės kurie nekreipia į nieką dėmesio ir tiesiog eina link savo tikslo, jie visi manęs nekenčia.
Matematika. Turėjom pasilikt po pamokų kad išmokt ką nors dėl rytojaus kontrolinio. Nieko nesuprantu. Nieko nemoku. Nieko niekad nesuprasiu. Chemija - tas pats. Bandžiau kažką nusirašyt, galvojau dramatiškai išeit su "Adios bitches" mina veide, bet tiesiog pradėjau rašyt epic svarbius postus anglų kalba. Nieko nepadariau, ir sklando gandai kad gavau septynis.
Užkniso iki kaulų smegenų. Užkniso Rugilė, užkniso visi aplinkui, visi su kuriais turėjau kontaktą - buvau žiauriai laimingas, būsena kurios jau seniai nejaučiau, ir tada toks jausmas kad visi nori tai sunaikint. Ką gi, jum pasisekė - nekenčiu gyvenimo, nekenčiu visų aplinkui nes jie nekenčia manęs, noriu mirt bet tingiu žudytis. O gal tiesiog bijau.
Kas labiausiai užpisa? Kad visos draugės turi po gay-best-friend, ir neleidžia susipažint, o aš turiu nieko, ir sėdžiu ir laukiu, kol pro balkoną įkris koks Jamesas Franco. Vakar buvo nuostabu, vakar jaučiausi nuostabiai, ir jaučiau kažką panašaus į pasitikėjimą savimi, buvo bent kažkoks tikėjimas kad net galėčiau susirast vyrą, bent jau pakaitalą tikrai-epic-ūber-tvailaito meilei, kuri laukia arba Niujorke, arba Prancūzijoj. Nes žinot, net ir man sunku gyvent vienam, ir žinot kad pasaulyje turi tik save, kad gali pasitikėt tik savim, tikėt kad niekam gyvenime nepatiksi and have other people say the same thing to you.

Jinai mane įkvepia