A day in the life of a gay teenager

turbūt visi galvojat kad būti gėjum yra fabulous - automatiškai rengiesi nuostabiai, turi gaują geriausių draugių, praktiškai kasdien geri ir vartoji nemandingus narkotikus ir nusibaigi gėjų baro juodajam kambary su savo bybiu nepažįstamojo burnoj ir AIDS likusiam gyvenimui.
Kad ir kokie būtų nuostabūs ankčiau išvardinti dalykai, būna ir minusų.
Pavyzdžiui, aš šiandien vedžiojau šunį, ir kažkoks bernas pravažiuodamas dviračiu spyrė man į koją. Aš ramiai praėjau ir pasisveikinau su savo kaimyne. Nors tokie dalykai atrodo kaip niekis, bet mane jie verčia nenorėt gyvent, o ir kitus, lažinuosi, veiktų panašiai. Pjaustytis nebegaliu, bijau kad oro uosto apsauga arba teta pamatys randus.
Turiu viską ko reikia - bilietus, vizą, tėvų sutikimą, tereikią pralaukt 20 dienų, su Rugile surengt atsisveikinimo koncertą ir aš jau Čikagoj. Kalbant apie Rugilę, savaitgalį jinai netgi miegojo pas mane, ir nešiojo mano džemperį, ir gėrėm kolą su spiritu, ir jinai su marium susibendravo, ir dar rūkėm suktines ir fotkinomės kaip hipsteriai su senais fotikais / ridikulito išsuktos fyfos su dakfeisais (kurie man nesiseka).
Norėčiau auklėtojai paskelbt karą, ypač po to kai jinai man rėžė pamokslą prieš visą klasę. Aišku, gerą atsikirtimo kalbą sugalvojau tik tada kai grįžau namo iš mokyklos.
Įvyko kai kas, dėl ko supratau kad visą likusį gyvenimą negalėsiu iki galo nepasitikėt niekuo, kad ir kaip to norėčiau. Ir juokingiausia kad mane jau antrą kartą išduoda, bet vistiek noriu pasitikėt.
Ai beje, per paskutines dvi savaites ar kada čia radau savo gyvenimo meilę, ir jis atrodo štai taip:

Jį taip random radau gūglėj, per dešimt minučių susiradau jo vardą ir galų gale paaiškėjo kad jam nepatinka vyrai. Oh well, jamkit kas norit.

SONG OF THE MONTH