Saturday 27 July 2013

Valios Žala

Pusė 8 ryto. Rugilė ir Micheal`as miegas mano lovoj po 9 valandų siautimo po barus, Nemuno salas ir visas parduotuves, kurios dirba. Aš džiovinuosi plaukus. "Gabrielė" sakė kad išsimaudžius žmogus prablaivėja. "Gabrielė" dar sakė, kad fluoras dantų pastoje naikina smegenų žievę, ir dėl to mes jos nekenčiam.
Per tablet'ą groja Björk "Vespertine".
Kiek aš vakar (ir techniškai šiandien) prataškiau pinigu?
17lt už kokteilius Groovy'je.
10lt už cigaretes BO'škej.
23lt "Alėjoj".
Paskui cigaretes ir kebabą lygtais Rugilė pirko (žinau, kebabą, bet aš norėjau valgyt, plius man vaikus reikėjo parvest namo).
Žinokit taip vasara ir bega. Nekenčiu vasaros, nes nežinau ka veiksiu rytoj, kada R. baigs darbą kad vėl eitume kokteiliaut kaip dvi nuostabios kekšės. Nekenčiu tokio beprasmio atostogavimo, kai neturi planu. Kai skirstai laiką tarp knygų ir knygos, kurią rašai (nieko nepažadu. NIEKO NEPAŽADU), tarp žoles pjovimų sode ir pasivaikščiojimų Dviračių Taku su Julija, aptariant mūsų 12-mečių draugių studentus vaikinus, kurie neegzistuoja.
Kauno miestas yra namai, ir į tikrus namus nesinori grižt, bet po 5-kių bokalų alaus ir vieno išlieto-neparagauto "Manhattano" viskio bare tenka balnot Lauros dviratį ir bandyt parsigaut namo. Truputį pagulėt griovy, tada važiuot namo, su puse sąmonės padėt dviratį (ir du stiklainius) į rūsį, pagamint Rugilei pusryčius ir eit miegot trim valandom. Tada mūsų dirbančiųjų klasės herojė važiuoja į Megą pardavinėt batų, o aš bandau suprast, ką reiškia rašyt knygą angliškai.
Kalbant apie seksą (o kaip kitaip), po dviejų vyrų ir (beveik) vienos merginos aš prieinu prie išvados kad manęs žmonės apskritai netraukia. Kame smagumas? Kame esmė? Man tiesiog nusibosta. Ar galima ka nors kitką veikt, jei ne žiurėt į lubas ir svajot kad tu greičiau baigtum?
Nežinau, vaikai, nežinau.
---------------------------------------------------------------
Mes Kanklėse. Po Alaus Mojitu Alėjoj su flirtuojančiu Marium Padavėjum mes judam toliau. Kanklėse ateina vokietis, kurį mes įsimylim, nes jo 29-ių metų gyvenimas yra tobulas; jis buvo visur, jis viską matė, ir po 4-ių dienų viešnagės Kaune, kuri išsitęsė iki 2-jų savaičių, nepažįstami žmonės požeminėj perejoj pasakoja jam savo istorijas, o jis fotografuoja. Gyvenimas (dėl alkoholio) atrodo tobulas, bent jau keliom minutėm. Mama rami sode, tėtis kątik grįžo, ją užims. Niekas manęs nepasigenda. Klausausi filosofinių-fotografinių pokalbių apie atomines bombas tarp naujų draugų, kurie atėjo prašyt cigarečių, abu mirtinai girti, vienas su daug nuomoniu, kitas kimarina ir pergyvena dėl nesąmoningai padarytų tatuiruočių - turėjo but burbulas, tada bandė padaryt penį, gavosi šaukstelis.
Nenoriu sustot, naktis priklauso mum.
Į mintis grižta Marius, mano forsiukas kurį pažistu nuo pirmos klasės, kuris mane ignoruoja, nes "taip gaunasi".
Sunku priprast prie žmonių, dar sunkiau juos prarast.
Bet žmonės yra kaip sėklos, įsikeroja vienoj vietoj, palieka savo žymę, tada papučia vėjas, jos keliauja kitur.
Prisieku, čia ne ištrauka iš naujos knygos, kad ir kaip būtų panašu :D
Mus saugo dylantis nukąstas mėnulis.
Pakrantė žavi kaip visada, dumbliu ir šlapios žemės kvapas maišosi su mėtinem cigaretėm ir tuos subtiliu, niekaip neatkartojamu vėsumos kvapu. Pamirštu kad geriu myžalinį alų, kad alaus apskritai nekenčiu, kad jaučiuosi 30-ties, kad mes uždavinėjam klausimus nors atsakymų bijom. Kad bendraamžiai gyvena savo tobulam pasauly, bet būnant su manim pradeda liesti draudžiamas temas, klausimus nuo kurių gali nudegti, nuo kurių gali žvelgti toliau. Gal aš girtas, bet manau kad evoliucija, tobulėjimas turi ateit savaime. Kas, jeigu aš juos truputį pastumiu? Kas, jeigu iškeliu temas kurios turi išsikelti pačios kai jie pasiruošę?
Knygoj skaičiau, kad mes laukiame traukinių, kurie turi nuvežti į kitas vietas, bet kai kurie žmonės dar nepasiekę stoties.
Tas vokietis, jis yra tas retai pasitaikintis žmogus, kuris pakeičia kitus, įpučia naujų vėjų, naujų idėjų, ir po to jisai išvyksta. Bėga paskui vėja, niekur nesustoja, neturi namu; aš pastaruosius du mėnesius apie tai galvojau, arba nušokt nuo tilto, arba susikraut mėgstamiausias knygas ir pabėgt į naujas vietas. Apie jį rašyta daug knygų (Joanne Harris "Šokoladas", "Ledinukų Bateliai", "Persikai Ponui Klebonui"); jis yra galimybė, kuri pasitaiko retai; bet jisai irgi ieško namų, ieško studijų Berlyne. Ar tai paskatinimas man pasilikt? Ar tai užtikrinimas, kad aš galiu iškęst šitus du metus, du metus apgailetinų žmonių ir jų nuomoniu, įkalinto Gražulio ir visuomenės požiuro?
--------------------------------------------------
Turbūt 4:30. Nuogi maudomės Nery. Vokietį dievas rimtai apdovanojo. Valgom pusryčius blogiausiam Centro bare (pica ir čeburekas šs mikrobangės), bet jisai bent jau dirba.
Tada viskas krenta žemyn, nes kaip ir su Maiklu, bičas pasirenka Rugilę, o man telieka vilktis paskui, stebėt, arba blogint, arba klausyt "Vespertine" ir nemiegot kol visi neišsiskirstys.
Rugilė miega, o mane Marco palydi iki stotelės ir pažada: "Ryt aš kažką sutiksiu". Gal tai bus Juodasis vyras. Gal tai bus mano gyvenimo meilė. Gal tai bus bomžė, kuri prašys cigaretės.
Jis pabučiuoja mano ranką.
Keisčiausia, aš juo tikiu.