Kalėdinis
Septynioliktieiji mano gyvenimo metai buvo pilni Praradimų. Mirčių ir draugų netekimų, jei jau kalbėt stoiškai. Mirė daug žmonių ir mirė greitai, iš niekur nieko ir dėl kvailų priežasčių. Nuo gripo pasimirė gimdytojos pusbrolis. Tokia mada aš turėčiau mirt nuo slogos. Prie močiutės akių, šalia konteinerio pasimirė jos draugė. Tiesiog taip. Minolta pasakojo, kad šiais metais mirė keuri jos pažįstami, o tada apsiverkė. Mirė R. brolis. Mirė mano klasiokės mama. Aplink šarvojimo salę buvo tokia slogi atmosfera, kad dar jos neapkabinęs galvojau kad apsiverksiu; slogutis tvyrojo it šaltis, ir mum verkiant (literaliai) reikėjo šildytuvo. Tada pamačiau ją, ir nebesusiturėjau. J. buvo it moteriškas mano variantas - kandi, mokanti atsikirsti, pesimistiška, nes visiškai absoliučiai nežinojo ko nori ateity. Tad (tik pažiūrėkit, kokius žodžius pradėjau vartot. Lietuvių mokytoja apsidžiaugtų) laukiant savo eilės ją apkabint aš pradėjau galvot - ką reiškia turėt tėvus, kuriuos myli ir kurie myli tave, ir tada taip staigiai prarast? Kaip jinai turėtų jaustis? Ką jai pasakyt? Ar išvis verta kažką sakyt? Galvojau apie daug iškalbingų užjaučiančių žodžių, bet tada mūsų apsikabinimas buvo visiškai keistas, jos veidas - šlapias nuo ašarų, todėl tesugebėjau išspaust " Išgysi". Bet toks "Išgysi" kur aiškiai jaučiamas balso žemėjimas į žodžio galą, ir trys taškai jo gale. Toks "Išgysi", kurį bandydami vaidinti lietuvių aktoriai ilgesingai taria tuose apgailėtinuose serialuose. Tarsi, "Išgysi" su nebaigta mintim, tarsi jinai turėtų suprast, ką su tuo žodžiu aš norėjau pasakyt.
Ir jinai verkė, ir aš apsiverkiau, nes pamatyt J. be savo įprastų šarvų, verkiančią ir bandančią pajuokaut sakydama "Išgydysi?" buvo daugiau nei leido mano savitvarda. Girdėjau, kad jos mažesnis brolis (arba sesė, šito niekad neišsiaiškinau) nustojo kalbėt. Tada ištaikiau progą išrėžt ilgai mintyse repetuotą kalbą kad jinai stipriausia iš mano pažįstamų, kad ir kaip atrodo sunku, jinai ištvers, ir po jos tarp kūkčiojimų pasakyto atsakymo "Ne, niekad" žinojau kad turėjau išeit.
Taip ir svarstau per dienas. Kas yra Mirtis (Ir Visi Jo Draugai)? Ar mirtis yra visa ko pabaiga, ar nauja pradžia? Kodėl miršta geri žmonės, kurie, atrodo, to nenusipelnė, o ne masiškai besidauginantys dalbajobai? Kodėl aš apsimetu labai filosofišku poetu ir nagrinėju tokias "gilias" temas? Ar mano pretenzingumui yra ribos?
