Mano širdis ir kitos juodosios skylės

Ar žinot tą jausmą kai eini į viešas erdves kur pilna žmonių ir jautiesi taip nejaukiai, kad suspaudi pirštus į kumštį taip, kad jie pabąla, o nagai įsikerta į delną ir palieka žymes? Kai galvoji kad visi į tave piktai žiuri ir teisia? Kai kiekvieną kartą išeidamas iš parduotuvės bijai kad pradės veikt signalizacija ir viskas baigsis nemaloniu pokalbiu su nepažįstamais apsauginiais, nors niekada nevogei? Pagaliau nusprendi nebūt mandagus ir įsidedi ausines kad aplinka mažiau girdėtųsi. 

Moku sau meluot, kad jaučiuosi saugus knygynuose, ir, kaip pasakytų basic white bitches, "pradingti išgalvotame pasaulyje", nors nebėra knygų, kurias norėčiau nusipirkti, o namie jų daugiau, negu susikaupimo visas kadanors perskaityti. 

Ar žinot kad pasaulyje egzistuoja S dydžio žmonės, ir jie gali nusipirkti viską, kas jiem patinka?

You're so fucking special / I wish I was special

Prisiminiau kad teoriškai buvau susižadėjęs, su žiedu ir visa kita. Ir kažkokio atsitiktinumo dėka nebuvau jo susitikęs. Kaunas išliko dideliu miestu su daug žmonių. Kerės Bredšo žodžiais, po išsiskyrimo miestas tampa apleistu kovos lauku, pilnu emocinių minų - užlipi ant vienos, ir išsitaškai į gabalus. Tik nebeliko iš manęs ką taškyti. 

Turbūt atrodau apgailėtiniau už tą bobutę su treningais ir artrito išsukinėtais pirštais.

Sugalvojau prastumti laiką iki grįžimo namo įsidedant pinigų į kortelę, ir beeinant iki bankomato mane užkalbino makiažo salelės konsultantė. Buvau beišsitraukiąs antrą ausinę, kai ji pasisveikino, ir aš atsakiau tuo pačiu; manydama, kad neišgirdau, ji pasisveikino dar kartą, ir pasakė kad turi man staigmeną. Iškart bandžiau sugalvoti kokį šmaikštų atsakymą, tarkim, „Parodysit savo penį?“, bet tada automatiškai suradau kažkokį atsiprašymą kad kuo greičiau galėčiau nuo jos pabėgti. Tuomet ji pasakė kad staigmenų ir mano mylimajai, ir aš puoliau ieškoti mandagesnio „Ar gali eiti nachui“, varianto, tada „Ar galit mane palikti ramybėje“, kol galiausiai kažką išstenėjau ir su atsiprašančia šypsena paniškai nuėjau toliau. Jos mechaniška šypsena nei karto nesujudėjo, tam ji neturi teisės pagal darbo sutartį - nesujudėtų net jei ir klientas pasiųstų ją nachui. Pagalvoju, kad nesugebėčiau daryti to, ką ji daro. Ji didvyrė.

Ant stalo namie vis dar tebeguli dovanotas Xanaxas, mano linksma maža piliulė, kurią aš taupausi savo 'didžiausiam skausmui’ kaip Heizelė Greis Lankaster, nors nemanau kad skausmas ar laimė turi ribas - šiandien gali sakyti, kad gyvenime dar taip neskaudėjo ar kad nebuvai toks laimingas, bet kitą dieną dėl kokių nors susiklosčiusių aplinkybių gali skaudėti labiau - taip tavo skausmo limitas padidėja; kartelė pakyla.