Ko nors gražaus ir paslaptingo

Draugystės yra kaip pamatai. Žmonės deda medinius pastolius, kurie padeda tau lengviau išsilaikyti. Iš jų pasisemi kažko naujo, kažko naudingo. Atrodo, jais galima pasitikėti, ir prie jų ramsčių pripranti kaip prie natūraliauso dalyko pasaulyje. Bet galiausiai tie mediniai pastoliai sutrupa, ir telieka išsilaikyti pačiam visu savo svoriu.
Kai kurie žmonės yra kaip termitai, kurie graužia tave iš vidaus ir bando sugriauti.
Kai kurie žmonės tik apsimeta ramsčiais, bet paslapčia turi nesveiką pasitenkinimą žiūrėti, kaip kiti griūna. Todėl, kad patys nebeišsilaiko.
Ir tada tu lieki vienas.

Vienatvės lysvės sėjamos rankose, ir jose žydi liūdesys.
Trys, keturi rėžiai. Kol išmoksti išsilaikyti pats.
Nes jie tebuvo mediniai pastoliai, o tu esi mūrinis namas ant jūros pakrantės.