Jaučiuosi kaip seksualiai aktyvi, emancipuota dvidešimtmetė mergina, nekantriai laukianti mėnesinių (nes tai reiškia, kad ji nenėščia). Neturiu ką veikt, bet gyvenu laukimu. Egzaminų atsakymai kabo virš galvos it sėklidžių kapšelis, ir NECas erzina mane neleisdamas palaižyti. Surinksiu minimumą, ir, Giedrės Kazlauskaitės žodžiais, "Sudie, mokykla". Sudie būsimoms Maximos kasininkėms bei Senukų konsultantams (juokauju, vaikai, žinau kad kai kurie kažką gyvenime pasieksit), sudie mokytojom su nediagnozuotom psichologinėm ligom, sudie tualetams be užraktų ar tualetinio popieriaus.
Padariau gyvenime daug klaidų. Per daug pasitikėjau žmonėm. Leidau sau tapti durų kilimėliu, nes vaikystėj mama vis kartojo, kad niekad neturėsiu draugų, o aš jų norėjau (o gal labiau norėjau įrodyti kad ji neteisi), ir leidau lipti man per galvą.
Padariau daug kvailų dalykų, kad kažką pajausčiau. Du kartus buvau susižadėjęs, su žiedu ir viską. Gėriau daug, ir dideliais kiekiais, ir rūkiau, ir gulėjau lovoj su žmonėm, kuriem nieko nejaučiau. Žalojau save. Bandžiau verkt ir daužyt daiktus.
Išvados? Išvadų nėra. Nėra laimingos pabaigos, ar net tragiškos, nieko nėra.
Yra tik prisiminimai, didelės svajonės ir talento trūkumas.
Metu kortas, ir jos žada viziją, protą ir jėgą.
Baigėsi brendis
No comments:
Post a Comment