Dabar 3:40, ką tik pažiūrėjau filmą apie vieną vaikiną kuris planuoja nusižudyt, klausau gagos dideliu garsu, ir mąstau, kad būtų visai smagu nusižudyt. Bent jau pabandyt, kad po to vėl gyventum tai tikrai būtų fainai.
Oh well.

Oh god.
Pažiūrėjau Harį Poterį, grįžau į sodą mit epic depresiška nuotaika, verkęs du kartus, plojęs su visa sale, ir pažadėjau sau rukyt mentolinį L&M ir gert kavą, ir žaist ObsCure, ir parašiau postą į blogą, beeeeet man parodė kažkokį klaidos kodą ir jo nepapostino. Tada parašiau antrą, apie tai kaip rašiau pirmą, paspaudžiau kad išsaugotų, ir vėl išmetė tą fakin klaidos kodą. Ir nu nx nerašysiu nes knisa.
P.S. Gal žinot kas jinai? Ir kodėl jinai man parašė 85 klausimus? Aš bijau. Jinai nori manęs negyvo :S
P.P.S. Labai miela grįžt namo ir rast septynias atvirutes ^^

Kas keisčiausia, kad vidury eilinio apgailėtino porno filmo aš tiesiog privalau užsirašyt, kad reikia išsiaiškinti, kas yra blood vessel ir kodėl jam sprogus smegenyse, žmogus iškart miršta.
Arba ne iš šio, ne iš to pradedu dainuot numerius iš High School Musical 3.

Stumiant Ramunes

Dabar jum išreklamuosiu vieną žiauriai fainą serialą, kurį neseniai atradau.
Pushing Daisies – sukurta Briano Fullerio.
Istorija yra apie vyriškį Nedą, kuris būdamas vaikas sužino, kad gali prikelti negyvus daiktus iš mirusiųjų. Tik jei tas daiktas išbūna gyvas ilgiau nei minutę – kažkas dėl jo turi mirti. Ir jei Nedas tą daiktą paliečia dar kartą – daiktas miršta, visam laikui.
Wikipedia serialą apibūdina kaip “a "forensic fairy tale", the series is known for its unique visual style, quirky characters, and fast-paced dialogue”. Kai kur atrodo, kad viskas yra tarsi animuota. Viską narrator’ina toks mielas senelis, primenantis tą narrator’ių iš 500 Days Of Summer ar švelnesnį variantą iš Timo Burtono Charlie And The Chocolate Factory. Šiaip viskas labai panašu į Burtono darbą. Taipogi, dialogai yra tarsi parašyti mokslininko, kuris turi tokį subtilų/švelniai švelniai (švelniai) sarkastišką humoro jausmą. Aišku, veikėjai niekuo neatsilieka. Nedas, vaikystėje prikėlęs savo mamą iš numirusiųjų (ir taip nužudydamas savo childhood sweetheart’s tėtį), po to vėl ją nužudęs, tėvo išsiunčiamas į all-boys mokyklą, galiausiai užaugęs įkuria pyraginę. Nes jo mama kepdavo pyragus.
Pas jį dirba didžiakrūtė padavėja Olive, kuriai Nedas patinka, bet ji nepatinka jam.
Detektyvas Emersonas, laisvalaikiu mėgstantis megzti, sužino Nedo paslaptį ir jį įdarbina. Taigi jie prikelia iš numirusių nužudytas aukas vienai minutei, sužino kas juos nužudė ir vėl užmuša. Ir atsiima apdovanojimą.
Chuck, arba Šarlotė, ta pati Nedo childhood sweetheart, yra pasmaugiama kruize, vykdydama slaptą misiją. Nedas ją, aišku, prikelia, ir jie gyvena beveik laimingai. Tik negalėdami vienas kito liesti, antraip Chuck mirtų.
Dar aišku yra nemirtingosios Chuck tetulės, kurios anksčiau vadinosi “The Darling Mermaid Darlings”, ir darydavo stuff vandenį. Bet jos įgijo visokių socialinių fobijų, dėl to neišeina iš namų.
Kartais aiškiai matosi, kad spec. efektai buvo darysi priešai green-screen, bet susidaro toks įspūdis, kad kūrėjams visiškai pochui. Be to, tai praktiškai yra vienintelis 40-ties minučių serialas, kuris man nenusibosta. Net ir Glee kartais užknisa kai dainuoja cover’ius dainų, kurių aš gyvenime nesu girdėjęs.
Ir šiaip ten viskas labai miela:

Ha, ir vėl rašau atostogaujantiem sekėjam, kurie neskaito! Fun Fun Fun. Aš (eilinį kartą) sode (nes močiutė tipo inkstuose turi akmenų, dėl to turi važiuot namo ir juos atvemt, o kadangi aš nenoriu šunio temptis namo ir ten jį vedžiot, tenka būti čia). Būtų visai neblogai, jei būtų internetas, karštas bėgantis vanduo, vanilės (ir šiaip visų skonių) cigarilų ir Jamesas Franco mano lovoj. Net atsivežiau septynias knygas, kurių dar neperskaičiau. Šiaip kalbant apie knygas, aš kalbu apie knygas nes kitas blogas kurį pradėjau sekt kalba apie knygas. Taigi, jei kam įdomu, pabaigiau Balio (ha, lol) Sruogos (dažytos ar natūralios?) Dievų Mišką. Ir viskas, tema baigta. Šiaip dabar skaitau Nežudyk Strazdo Giesmininko. Ir jei dar kam įdomu, nusipirkau ObsCure 2, nes belekaip noriu ObsCure 1, ir pastrigau vienoj vietoj, ir šiaip tas žaidimas neišsisaugo, todėl galvoju kadangi visos mano sekėjos yra taip apsišvietusios Informacinėse Technologijose, tai galės man padėt –_-
Ai ir šiaip kūriau pirtį (ha, jūs miestietės jaučiu net neturit pirčių ((dieve kaip noriu atgal į miestą))), nes kad ir kaip bebūtų keista, močiutės kambarį radau tuščių lapų iš mano dienoraščių, kuriuos buvau atvežęs sudegint. Tarp jų buvo ir prirašytų. (Tas nervinantis liguistas jos įprotis viską kaupti –_-). Dar sudeginau varlės mumiją. (Kartą kieme radau negyvą varlę, kuri dar buvo ‘šviežia’, todėl ją įtryniau į druską, įvairius tepalus kurioos radau namie, susukau į bintą, įdėjau į šaškių dežutę, ant dėžutės egiptietiškais hieroglifais plastelinu išrašiau kad ten guli varlė (o taip, moku rašyt egiptietiškai) ir įdėjau į stalčių (ok, nemoku, bet turiu abėcėlę, su kuria moku). Taigi ta varlė pas mane išgulėjo kokius metus, ir dabar buvo paaukota dievam.
Bet kas keisčiausia, tai išnaujo išgyventi dienorašty aprašytus įvykius. Išvėdinti nešvarius skalbinius, išleisti skeletą iš spintos, vadinkit kaip norit. Dar kartą pereit per tas visas emo fazes (ne tai kad emo emo, bet emotional), kai rašiau necenzūrines dainas apie klasiokus (Mūsų Kiemo Žasinai, Tampo Eglė Už Kampo), dar kartą sužinot kad Ugnės brolis serga, kad Auksė atsiprašo *daugtaškis daugtaškis daugtaškis* Meh, kažkaip nieko įdomaus. O dabar atsiprašysiu, einu dildint savo šuniui nagų ir žiūrėt iškrypusius porno.

Darbalaukis / Desktop

Vagiu įdėją iš paradise city, kuri pavogė įdėja iš my life in turkey, ir rodau jum savo 'darbalaukį', arba desktopą, kaip hipsteriai jį vadina:

Kaip matot, tobula tvarka. Vyrauja mano perfekcionizmas, ir Apple įkvėptas minimalizmas. Viskas savo vietose, viskas gražu, tvarkinga. Netgi tas daiktas,  Start Menu ar Start Taskbar yra taip subtiliai paslėptas, ir išlenda tik tada kai jo reikia.

Eat your hearts out.

Param param pah pah – Ur lovin’ it

Kai pagalvoji, toks jausmas kad visi blogai kuriuos seku yra tarsi menininkai be kontrakto – menininkai, oficialiai neįtvirtinę savo darbų, todėl iš nuobodulio kad neturi darbo kiša juos į blogus kad kiti pavydėtų. Žiūriu čia visi kuria dainas, tapo paveikslus ar kepa iškaulintas antis, apkeptas tešloje, ir aš čia vienas, maždaug, I Like Trains. Nors taip ir nesuprantu kodėl mane kažkas skaito, kodėl kažkam įdomios mano mintys, aišku, kartais būna momentų kai jaučiuosi super žvaigžde nieko doro nesukūręs, todėl natūralu kad visi turėtų skaityt ir komentuot and stuff. Beeeet taip būna tik kartais, todėl dabar, po trumpos vasarinės pertraukos, grįžau į virtuvę ir padariau ‘šokoladinius pyragaičius’. Tada ėjau žiūrėt Julie And Julia ir garbint Mastering The Art Of French Cooking. Receptą radau kažkokiam random laikraštį, kurį turėjau degint pirtyje. Autorius Linas Samėnas. (Semen, ha)
Jums reikės:

• 45g miltų
  
• 5 kiaušinių
  
• 150g cukraus
  
• 400g 53% šokolado
  
• 150g sviesto

Šokoladą su sviestu ištirpinti karšto vandens vonelėje, maišyti su šaukštu labai lėtai ir neperkaitinti (nematau nieko blogo jei maišysit ne su šaukštu ir ne lėtai). Kiaušinius gerai išplakti su cukrumi ir į juos įpilti šokolado masę. Galiausiai persijoti miltus (gyvenime nesijojiau miltų), suberti ir viską gerai išmaišyti. Masę supilti į sviestu išteptus indelius (pagal tolesnį receptą, manau, tai turėtų būti tie popieriniai keksų indeliai, bet niekas jūsų nežudys jei dėsit į bet kokią formą). Jei kepsite 150 laipsnių temperatūroje, išeis įprasti šokoladiniai pyragaičiai. O jei 180 laipsnių temperatūroje 12 minučių, pyragaičiai iš išorės bus tvirti, o viduje – skystas šokoladas (šito nepatvirtinu, nes pas mane šokoladas buvo ant pačio pado. Be to, jis jaučiu nebuvo 53%, ir aš jo neturėjau tiek kiek reikia, bet who cares, mes ne profesionalai. Kol kas). Kitą dieną jie nė kiek ne prastesni. Galima ir saulėje pašildyti. Skaniausia valgyti su braškėmis (Sutinku, vakar kepiau, valgiau prieš kelias minutes, jokio skirtumo, bet saulėje nešildžiau ir su braškėm nevalgiau).
Tah-fakin-dah. Pastebėjau kad iš 36 žmonių (!) mane skaito tik 6, turbūt kad vasara ir niekas nebūna namie prie kompų, todėl aš čia kaip retai rašysiu niekam nes i’m fucking awesome and i don’t give a shit. Bet kažkada suvokiau kad
I FUCKING LOVE YOU GUISE, AND I’M SO ETERNALLY GRATEFUL ;(
Pagaliau aš ‘moved on’ dėl Flamie, net gi pavadinau ją kale, bet tada supratau kaip aš jos pasiilgau, ir kad vasara baigiasi ( lol ) ir kad ateis ruduo, ir be jos viskas bus žiauriai kitaip. Ir prisiekiu, kartą klausiau jos, ar būsim draugais visada. Ji sakė “Amžinai”. Nu fail nu. Ir niekas jos nepakeis.
Žinojot kad Mika išleido naują singlą?
Šiaip dievinu

asdfghjkl

bitchy thing requested to write in english again.
WHY NOT?
Last Monday, and every day afterwards we went to the highway, at midnight, to smoke some cigarillos while laying down and looking at the stars, and running away from the cars. I swear, when we ran out of smoke, it was still almost perfect; even when there were no stars. I always carried a knife with me, he - a branch. To fight the demons from [REC] and the lovely ghost lady from Dead Silence.
God, was he annoying. Like a child. Still, my closest thing to a best friend.
Au--, i promise, i'll make you a postcard soon - my drawings are only good when i copy someone. And sorry i didn't upload your card, which i love.
Now excuse me while i watch The Vampire Diaries and eat chips and drink pepsi.

Mah dog on a random balcony, which we occupied.

Marius

Marius and Meh