mini atostogų neurozės

Ausyse spengia Lanos Del Rey likučiai iš sugedusių ausinių, o šalia – pilna lėktštė bandymų turėti žmogišką kontaktą. Vieniem patinka artimo žmogaus  šiluma, man – papraščiausias karštas dušas.
Kažkur fone girdisi „Grab your mother‘s keys, we‘re leaving“ iš The Suburbs, ir mes bėgam link miesto centro, pakeliui myšdami ant graffiti sienų, traukdami nikotiną į savo plaučius lyg tai būtų paskutinis laisvo oro gurkšnis prieš mokyklos savaitę, su tikslu dvi valandas žiūrėti kaip sauja suaugusių vyrų laksto paskui vieną kamuolį, kas būtų buvę sąlyginai sunku su mano išgertu 0,75 litro sidru. Viskas keičiasi, ir aš bėgu link soboro bandymas atsikratyt paskui mane pasivelkančių dviejų idiotų, su kuriais tenka laimė lankyt vieną mokyklą, kad susitikt su dviem bloggerio Mamom, a.k.a gaut daugiau alkoholio į savo kraujo sistemą.
Saloj M. pučia man cigarečių dūmus į burną, kol aš bandau suledėjusiais pirštai ir ausim išgert kuo daugiau advokato likerio.
Su gimdytoja nešnekėjau jau kokią savaitę, ir jeigu taip toliau, jaučiu iškęsiu nenusižudęs iki atostogų pradžios.
Apsupti eglių ir pušų su Jurgiu dainuojam kažkokį rokenrolą, belaukdami kol M. sutrauks antrą marlboro iš n kiekio mano kišenė.  Amfiteatre suprantam kad J. dingo, ir aš vėl noriu mirt, bet M. Rėžia savo nemirk-ateity-viskas-bus-geriau kalbą, kol aš rūkau iki plaučių atsisakymo dirbti.
Radioktyvios svajonės pamažus klaidosi, bet dar yra nenuveiktų darbų.
Kažkada labai atsitiktinai gaunu viziją kad Rugilė mirė, ir tai tampa pagrindine story-line mano knygai, kurią jūs kadanors perskaitytumėt, jei būčiau girtesnis.
Nusiuntęs pirmo skyriaus juodraštį tetai suprantu kad ji yra mano tikroji mama. Grįžus namo planai buvo griūt į lovą (ir niekada neatsikelt), bet užėjo noras žiūrėt daug siaubo filmų ir išsiliet į kompą.
Nusibaigiau bandymas kopijuot D.E., su svajonėm kad mano gyvenimas būtų panašus į Skins epizodą.
P.S. po Blogspotą vėl siaučia Stylish Blog Award. Juk žinot kad mylit mane.