Stumiant Ramunes

Dabar jum išreklamuosiu vieną žiauriai fainą serialą, kurį neseniai atradau.
Pushing Daisies – sukurta Briano Fullerio.
Istorija yra apie vyriškį Nedą, kuris būdamas vaikas sužino, kad gali prikelti negyvus daiktus iš mirusiųjų. Tik jei tas daiktas išbūna gyvas ilgiau nei minutę – kažkas dėl jo turi mirti. Ir jei Nedas tą daiktą paliečia dar kartą – daiktas miršta, visam laikui.
Wikipedia serialą apibūdina kaip “a "forensic fairy tale", the series is known for its unique visual style, quirky characters, and fast-paced dialogue”. Kai kur atrodo, kad viskas yra tarsi animuota. Viską narrator’ina toks mielas senelis, primenantis tą narrator’ių iš 500 Days Of Summer ar švelnesnį variantą iš Timo Burtono Charlie And The Chocolate Factory. Šiaip viskas labai panašu į Burtono darbą. Taipogi, dialogai yra tarsi parašyti mokslininko, kuris turi tokį subtilų/švelniai švelniai (švelniai) sarkastišką humoro jausmą. Aišku, veikėjai niekuo neatsilieka. Nedas, vaikystėje prikėlęs savo mamą iš numirusiųjų (ir taip nužudydamas savo childhood sweetheart’s tėtį), po to vėl ją nužudęs, tėvo išsiunčiamas į all-boys mokyklą, galiausiai užaugęs įkuria pyraginę. Nes jo mama kepdavo pyragus.
Pas jį dirba didžiakrūtė padavėja Olive, kuriai Nedas patinka, bet ji nepatinka jam.
Detektyvas Emersonas, laisvalaikiu mėgstantis megzti, sužino Nedo paslaptį ir jį įdarbina. Taigi jie prikelia iš numirusių nužudytas aukas vienai minutei, sužino kas juos nužudė ir vėl užmuša. Ir atsiima apdovanojimą.
Chuck, arba Šarlotė, ta pati Nedo childhood sweetheart, yra pasmaugiama kruize, vykdydama slaptą misiją. Nedas ją, aišku, prikelia, ir jie gyvena beveik laimingai. Tik negalėdami vienas kito liesti, antraip Chuck mirtų.
Dar aišku yra nemirtingosios Chuck tetulės, kurios anksčiau vadinosi “The Darling Mermaid Darlings”, ir darydavo stuff vandenį. Bet jos įgijo visokių socialinių fobijų, dėl to neišeina iš namų.
Kartais aiškiai matosi, kad spec. efektai buvo darysi priešai green-screen, bet susidaro toks įspūdis, kad kūrėjams visiškai pochui. Be to, tai praktiškai yra vienintelis 40-ties minučių serialas, kuris man nenusibosta. Net ir Glee kartais užknisa kai dainuoja cover’ius dainų, kurių aš gyvenime nesu girdėjęs.
Ir šiaip ten viskas labai miela:

Ha, ir vėl rašau atostogaujantiem sekėjam, kurie neskaito! Fun Fun Fun. Aš (eilinį kartą) sode (nes močiutė tipo inkstuose turi akmenų, dėl to turi važiuot namo ir juos atvemt, o kadangi aš nenoriu šunio temptis namo ir ten jį vedžiot, tenka būti čia). Būtų visai neblogai, jei būtų internetas, karštas bėgantis vanduo, vanilės (ir šiaip visų skonių) cigarilų ir Jamesas Franco mano lovoj. Net atsivežiau septynias knygas, kurių dar neperskaičiau. Šiaip kalbant apie knygas, aš kalbu apie knygas nes kitas blogas kurį pradėjau sekt kalba apie knygas. Taigi, jei kam įdomu, pabaigiau Balio (ha, lol) Sruogos (dažytos ar natūralios?) Dievų Mišką. Ir viskas, tema baigta. Šiaip dabar skaitau Nežudyk Strazdo Giesmininko. Ir jei dar kam įdomu, nusipirkau ObsCure 2, nes belekaip noriu ObsCure 1, ir pastrigau vienoj vietoj, ir šiaip tas žaidimas neišsisaugo, todėl galvoju kadangi visos mano sekėjos yra taip apsišvietusios Informacinėse Technologijose, tai galės man padėt –_-
Ai ir šiaip kūriau pirtį (ha, jūs miestietės jaučiu net neturit pirčių ((dieve kaip noriu atgal į miestą))), nes kad ir kaip bebūtų keista, močiutės kambarį radau tuščių lapų iš mano dienoraščių, kuriuos buvau atvežęs sudegint. Tarp jų buvo ir prirašytų. (Tas nervinantis liguistas jos įprotis viską kaupti –_-). Dar sudeginau varlės mumiją. (Kartą kieme radau negyvą varlę, kuri dar buvo ‘šviežia’, todėl ją įtryniau į druską, įvairius tepalus kurioos radau namie, susukau į bintą, įdėjau į šaškių dežutę, ant dėžutės egiptietiškais hieroglifais plastelinu išrašiau kad ten guli varlė (o taip, moku rašyt egiptietiškai) ir įdėjau į stalčių (ok, nemoku, bet turiu abėcėlę, su kuria moku). Taigi ta varlė pas mane išgulėjo kokius metus, ir dabar buvo paaukota dievam.
Bet kas keisčiausia, tai išnaujo išgyventi dienorašty aprašytus įvykius. Išvėdinti nešvarius skalbinius, išleisti skeletą iš spintos, vadinkit kaip norit. Dar kartą pereit per tas visas emo fazes (ne tai kad emo emo, bet emotional), kai rašiau necenzūrines dainas apie klasiokus (Mūsų Kiemo Žasinai, Tampo Eglė Už Kampo), dar kartą sužinot kad Ugnės brolis serga, kad Auksė atsiprašo *daugtaškis daugtaškis daugtaškis* Meh, kažkaip nieko įdomaus. O dabar atsiprašysiu, einu dildint savo šuniui nagų ir žiūrėt iškrypusius porno.

Darbalaukis / Desktop

Vagiu įdėją iš paradise city, kuri pavogė įdėja iš my life in turkey, ir rodau jum savo 'darbalaukį', arba desktopą, kaip hipsteriai jį vadina:

Kaip matot, tobula tvarka. Vyrauja mano perfekcionizmas, ir Apple įkvėptas minimalizmas. Viskas savo vietose, viskas gražu, tvarkinga. Netgi tas daiktas,  Start Menu ar Start Taskbar yra taip subtiliai paslėptas, ir išlenda tik tada kai jo reikia.

Eat your hearts out.

Param param pah pah – Ur lovin’ it

Kai pagalvoji, toks jausmas kad visi blogai kuriuos seku yra tarsi menininkai be kontrakto – menininkai, oficialiai neįtvirtinę savo darbų, todėl iš nuobodulio kad neturi darbo kiša juos į blogus kad kiti pavydėtų. Žiūriu čia visi kuria dainas, tapo paveikslus ar kepa iškaulintas antis, apkeptas tešloje, ir aš čia vienas, maždaug, I Like Trains. Nors taip ir nesuprantu kodėl mane kažkas skaito, kodėl kažkam įdomios mano mintys, aišku, kartais būna momentų kai jaučiuosi super žvaigžde nieko doro nesukūręs, todėl natūralu kad visi turėtų skaityt ir komentuot and stuff. Beeeet taip būna tik kartais, todėl dabar, po trumpos vasarinės pertraukos, grįžau į virtuvę ir padariau ‘šokoladinius pyragaičius’. Tada ėjau žiūrėt Julie And Julia ir garbint Mastering The Art Of French Cooking. Receptą radau kažkokiam random laikraštį, kurį turėjau degint pirtyje. Autorius Linas Samėnas. (Semen, ha)
Jums reikės:

• 45g miltų
  
• 5 kiaušinių
  
• 150g cukraus
  
• 400g 53% šokolado
  
• 150g sviesto

Šokoladą su sviestu ištirpinti karšto vandens vonelėje, maišyti su šaukštu labai lėtai ir neperkaitinti (nematau nieko blogo jei maišysit ne su šaukštu ir ne lėtai). Kiaušinius gerai išplakti su cukrumi ir į juos įpilti šokolado masę. Galiausiai persijoti miltus (gyvenime nesijojiau miltų), suberti ir viską gerai išmaišyti. Masę supilti į sviestu išteptus indelius (pagal tolesnį receptą, manau, tai turėtų būti tie popieriniai keksų indeliai, bet niekas jūsų nežudys jei dėsit į bet kokią formą). Jei kepsite 150 laipsnių temperatūroje, išeis įprasti šokoladiniai pyragaičiai. O jei 180 laipsnių temperatūroje 12 minučių, pyragaičiai iš išorės bus tvirti, o viduje – skystas šokoladas (šito nepatvirtinu, nes pas mane šokoladas buvo ant pačio pado. Be to, jis jaučiu nebuvo 53%, ir aš jo neturėjau tiek kiek reikia, bet who cares, mes ne profesionalai. Kol kas). Kitą dieną jie nė kiek ne prastesni. Galima ir saulėje pašildyti. Skaniausia valgyti su braškėmis (Sutinku, vakar kepiau, valgiau prieš kelias minutes, jokio skirtumo, bet saulėje nešildžiau ir su braškėm nevalgiau).
Tah-fakin-dah. Pastebėjau kad iš 36 žmonių (!) mane skaito tik 6, turbūt kad vasara ir niekas nebūna namie prie kompų, todėl aš čia kaip retai rašysiu niekam nes i’m fucking awesome and i don’t give a shit. Bet kažkada suvokiau kad
I FUCKING LOVE YOU GUISE, AND I’M SO ETERNALLY GRATEFUL ;(
Pagaliau aš ‘moved on’ dėl Flamie, net gi pavadinau ją kale, bet tada supratau kaip aš jos pasiilgau, ir kad vasara baigiasi ( lol ) ir kad ateis ruduo, ir be jos viskas bus žiauriai kitaip. Ir prisiekiu, kartą klausiau jos, ar būsim draugais visada. Ji sakė “Amžinai”. Nu fail nu. Ir niekas jos nepakeis.
Žinojot kad Mika išleido naują singlą?
Šiaip dievinu

asdfghjkl

bitchy thing requested to write in english again.
WHY NOT?
Last Monday, and every day afterwards we went to the highway, at midnight, to smoke some cigarillos while laying down and looking at the stars, and running away from the cars. I swear, when we ran out of smoke, it was still almost perfect; even when there were no stars. I always carried a knife with me, he - a branch. To fight the demons from [REC] and the lovely ghost lady from Dead Silence.
God, was he annoying. Like a child. Still, my closest thing to a best friend.
Au--, i promise, i'll make you a postcard soon - my drawings are only good when i copy someone. And sorry i didn't upload your card, which i love.
Now excuse me while i watch The Vampire Diaries and eat chips and drink pepsi.

Mah dog on a random balcony, which we occupied.

Marius

Marius and Meh

i cant pay my rent/but im fucking gorgeous

Niekaip nesuprantu kaip negavot mano mini skųndo kad pamiršau įsidėt cigariles. O taip. Tobula. Maždaug pamiršti pagrindinį ingridientą savo melancholiškam pasivaikščiojimui vidurnaktį ir viskas. Šakės. Užpisa. Beeet pasiskolinau butelaitį SPUMANTE DOLCE putojančio vyno, kažkokį random sponge cake with strawberries ir jau partis.
*kaip pasiilgau good ol’ roko. ar bent jau grupės su daug elektrinių gitarų, būgnų ir kieto vokalisto. prie širdies labiau vokalistės. Todėl
dabar yra 4-ios ryto ir aš klausau The Pretty Reckless.
                         Keisčiausia kad tik dabar atradau Semi Precious Weapons. BTW, post’o pavadinimas paimtas iš jų dainos “Semi Precious Weapons”*
Mūsų visų nelaimei pradėjau žiūrėt “Vampyrės *ar vampyro, ar vampyrų* Dienoraščius”. Turbūt todėl kad žiūri Auksė, žiūri Ieva, aš ir bandžiau žiūrėt, tik išjungiau po kokio penkto epizodo, ne

-Stefanai, aš negaliu būti su tavim, nes šalia tavęs man nutinka blogi dalykai, bet aš negaliu būti atskirai nuo tavęs, nes tu man patinki, be to, aš žinau…kad…tu…*atodūsis*… vampyras.
Tai buvo kvailumo viršūnė, beveik lygu “Gossip Girl”, todėl nusprendžiau nesiterliot ir nebežiūrėt. Beet kadangi antrą kartą peržiūrėjau “Dingusius”, ir šiaip tingiu peržiūrėt random mainstream filmus kuriuos dėl kažkokios priežasties nusprendžiau peržiūrėt, ir šiaip Ieva davė 5-kias priežastis kodėl aš turėčiau žiurėt

1. Damon is really hot
   
2. It’s better than Twilight
   
3. The second season is waaay better than the first one
   
4. Damon is REALLY HOT

ir kažkas panašaus. Šiaip žiauriausia kad Damon’as man visiškai, VYSIŠKAI nepatrauklus. Jaučiu but net priešingai – jis man turėtų mokėt kad su juo permiegočiau (aš aišku juokauju. seksas su Ianu Somerhalderiu būtų tikras karjeros šuolis, ir šiaip, man hormonų 2012-tieji, kaip ir kiekvienam paaugliui). Ir nors peržiurėjau kokius tris antro sezono epizodus, vis dar negaliu sutikt su Ieva ir su kritikais – antrasis ne toks įdomus kaip pradžia, be to, viskas grįžta atgal prie Tvailaito – vilkolakiai, *Aš tave mylėjau. Ne tu nemylėjai. Ir vis dėl to ji jį mylėjo* and stuff.
Grįžtant prie James’o Dean’o, kurį NUOGĄ parodžiau praeitam post’e ir kuris buvo įdomus tik fakin 7-niem žmonėm nes toks jausmas kad tik aš ir yzibryzi nolaiferina per dienas prie kompo ir skaito kitų žmonių blogus ir komentuoja. Tai va, prieš keliasdešimt random minučių pagaliau peržiūrėjau “James Dean” apie Jamesą Deaną su Jamesu Franco. Ir kodėl gi aš jo nežiūrėjau kai buvo užkonservuotas sode be interneto, klausiate JŪS, ištikimieji mano anti-privataus dienoraščio skaitytojai? Ogi todėl, kad nespėjau jo atsisiųsti, nes kitaip būčiau pavėlavęs į kažkokį random autobusą su voratinkliais kuris važiuoja kas fakin valandą. Taigi dabar, pagaliau pamatęs kinematografinį šedevrą (iš tikro tai ne), galiu pasakyti, kad
noriu Jameso Deano gyvenimo. Noriu būt nesuprastas, pasiklydęs, pasimetęs, su per mažai įvertintu talentu, vedantis moteris, dulkinantis vyrus, mirštantis auto avarijose, kiekvieną momentą rūkantis, su cute šypsena veide. Arba, dar geriau, galiu sukurt filmą apie tai. Kai sakau sukurt, turiu omeny galvot apie siužetą mintyse ir niekada gyvenime jo neįgyvendint. Aišku, “James Dean” ir buvo apie tai, bet būtų galima perkelt filmą į šiuolaikinius laikus, pridėt kelis savižudžius vaikinus, vieną moterį, ir viską baigt prasminga savižudybe. O cigaretes pakeist cigarilėm.
Jei leisit nukrypt nuo temos *oh my, niekam nerūpi* galima dėkot  cigarilėm, kad aš dabar rašau, vietoj to kad žiurėčiau kokį serialą, porno, ar Tron Legacy. Auksė aišku nustebo ir pašiurpo kai per tumblerį išsiaiškino kad rūkau, bet aš jai paaiškinau kad rūkymas mane įkvėpia rašytiI, be to, rūkau tik tada kai turiu, o tai būna kartą į mėnesį.
Grįžtant prie temos, *o ne! Kas gi tai? Aš daugiau nebeturiu ką pasakyt apie Jamesą Deaną*
O dabar kalbant apie vampyrus, argi ne nuostabu jum būtų jei aš tapčiau vampyru? Taip trokštu to skausmo kai išgeria tavo kraują. Kai geri vampyro kraują. Kai permiegi po žeme su savo kūrėju. Kai nužudai pirmąją auką. Norit papasakosiu ką nužudyčiau? Yra tokie trys vaikinai, Rytis “Ryžas”, Martynas “Bendžius” ir Kažkoks Kurio Vardo Nežinau, Bet Kurį Apibūdinu Kaip “Raudonasis Apskritasis”. Jie, galima taip perdėtai pasakyt, pavertė mano mokyklinį gyvenimą pragaru. Nors šiaip ne taip ir viskas blogai. Juk būna ir blogiau, ką?
Raudonajį Apskritąjį nužudyčiau pirmiausia. Jis fiziškai nieko blogo ir nepadarė. Bet kai dabar pagalvojau, būtų smagu išraut jo širdį ir perkąst per pusę. Negerčiau jo kraujo, jis to nevertas. Bendžius būtų antrasis. Kažkodėl aš taip manau kad mes pradėtume bučiuotis kai aš jį laikyčiau prispaudęs prie sienos su apnuogintim iltim. Gal todėl kad šiais mokslo metais jis atėjo nusidažęs plaukų sruogas blondiniškai. C’mon dude, even i’m not that gay. Jis pasakytų, kad, o taip, ir man patinka vyrai, ir viskas (aišku) baigtųsi jo lovoj. Tada aš tyliai ramiai sutraiškyčiau jo kaklą. Čia šiaip. Pagal visus knygų/filmų stereotipus turėčiau palikt jį gyvą. Gal net draugaut. Gal net irgi paverst vampyru. Net meh. Rytį pasilikčiau paskutinį. Už tai, kad trenkė man į pakaušį. Už tai kad dėl linksmumo spyrė į krūtinę. O gal ten buvo ne jis..? Už tai kad ‘pavalė’ galvą su šluota. Iš pradžių leisčiau jam bėgt. Tada pakiščiau koją, jis pargriūtų, užminčiau ant abiejų kojų blauzdų/šlaunų, kad lūžtų kaulai. Į kitą pusę išlaužčiau rankų kaulus, kad butų ‘atviras lūžis’. Užmynčiau ant klyno, kad nieko neliktų, dėl linksmumo. Ir galiausiai nuplėščiau galvą. Neišmesčiau į Nemuną, gink dieve, ne, dar užterš vandenį. Gal į kanalizaciją, ten kur jam ir vieta.
Ką gi, dabar susidarėt nuomonę, kad esu pagiežingas, nestabilios psichikos psichopatas. IR TUO DIDŽIUOJUOSI.

E.V., 2011-06-27 4:19 AM – 5:25 AM 872 Words




P.S. Žinot kas patiko iš "The Vampire Diaries"? Magiški žiedai, saugantys nuo saulės. Nors ir jie masyvūs, ir šiaip, anti-minimalistiniai ir 'per daug', bet man patinka.
Šiaip kątik grįžau iš Akropolio, kur ant bairio išleidau praktiškai visus pinigus ant Šekspyro "Hamleto" ir Jacko Londono "The Call Of The Wild". Angliškai. Nežinau kodėl. Gal kad buvo išpardavimas. Anyways, dabar neturiu pinigų važiuot į sodą su Marium. Didelis ŪRĄ klasikinėm knygom :|

Viskas, einu žudytis nes dviem žmonėm nepatinka mano menas. Bet tai pffff, jį paaiškina šis paveikslėlis:

Esmė ta, kad mano paveikslas buvo toks gilus, jis išreiškė tiek daug susikaupusių emocijų, kurios buvo perteiktos naudojant pop-art ir post modernizmo/minimalizmo technikas. Jau gavau prašymą jį kabinti Luvre, kuratorius pavadino mano darbą "geriausiu metų darbu" ir pasakė kad jis toks "gilus".
Anyways, ką gi jūs, Bad Kids, veikiat per dienas? Nieks neblogina, tai turbūt jei ir aš nerašysiu, niekam blogiau nebus. Vakar planavau susitik su Marium ir išsiųst atvirutes. Viskas baigėsi tuo kad man neužteko vieno D-Light'o ir vienos kažkokios epic keistos plonos/ilgos cigaretės. Žinot kas keisčiausia?
Kad heteroseksualūs vyrai gali elgtis kaip gėjai ir get away with it. O kai pats esi homoseksualus ir visą savo lytinio aktyvumo gyvenimą bandai pritapti ir būti "normalus" dėl "socialinių normų" ir aplinkinių siauraprotiškumo. Man kažkas nesuvokiama. Gal ir aš nori bandyt koja atsegt Fausto diržą??!
Lola Bu priminė apie Fleimę, pats prisiminiau kad kažkada galvojau apie Fleimę,bet vistiek nesuprantu kodėl negaliu jos pamiršt. Ir ypač kai tiek visko primena ją. Užknisa.
Anyways, gavau pagaliau gagą!! Partis! Ir man belekaip patinka booklet'as. Žiauriai gražus.
Take care. I know I will

fakin menas

Ū ją, padariau pats naudodamas Adobe Ideas. Esmė ta, kad jei paveikslas gali būt parduotas už random kelis milijonus ir atrodyti taip:

tai eina ną, arba aš visiškai nesuprantu meno, arba pats kątik sukūriau belekokį šedevrą.
Todėl dabar parduodu šį paveikslą, pavadinimu “Idea”. Siūlyti kainą nuo $100 000.

P.S. Turėjau įdėt visiškai kitokį paveikslą (su trim geltonom juostom), bet jo nerandu, taigi mėgaukitės Franzo Klineo šedevru “Painting Number2”