#Poezija #Vizijos #Eilės #Pavasario garsai #Prie Didelio Kelio (gulėsiu veidu žemyn ir verksiu) #menas #MENAS #Lietuvos rašytojų sąjunga #Nacionalinė premija #Kontekstinis autorius #Undinė fucking Razbonavičiūtė #Aš myliu Giedrę Kazlauskaitę #Mantvydas Leknickas

Mano draugai buvo pseudointelektualai
Ir aš šokinėjau aplink juos
Rėkdamas į veidą
„Aš turiu humoro jausmą“

Mane mokė skaityti poeziją
Ir neleido pateikti narystės prašymo
Į jų kastą
Kadangi nestudijavau semiotikos
Ir išsakė konstruktyvią kritiką
Ir dėl to aš atkritau

Neturėjau ką veikti
Todėl nusprendžiau paieškoti dievo
Bandžiau išpirkti nuodėmes
Bet neužteko pinigų

Mane išspausdino Šiaurės Atėnai
Ir dėl to jaučiausi ypatingas
Bet tada sužinojau
Kad Šiaurės Atėnai išspausdino visus
O aš vis dar
Nemoku
Semiotikos

Mane privertė domėtis poezija
Nes nebemoku rašyti esė
Ir parašiau šias "eiles"
(Bet jos labai blogos
Nes tradiciniai ketureiliai yra pasenę ir išėję iš mados
Bet jūs tik pažiūrėkit į mane
Kai kur daugiau nei keturios eilutės
Ir įdėjau skliaustus
Ir nieks nesirimuoja
Gal dar rasit gramatikos klaidą kitą)
Ir aš pagalvojau
Kad net ir mano bezdalai
Užrašyti natomis
Išskaidyti po naują eilutę
Skaitytųsi
Kaip
Menas

In order to update, you need to restart your computer

Jaučiuosi kaip seksualiai aktyvi, emancipuota dvidešimtmetė mergina, nekantriai laukianti mėnesinių (nes tai reiškia, kad ji nenėščia). Neturiu ką veikt, bet gyvenu laukimu. Egzaminų atsakymai kabo virš galvos it sėklidžių kapšelis, ir NECas erzina mane neleisdamas palaižyti. Surinksiu minimumą, ir, Giedrės Kazlauskaitės žodžiais, "Sudie, mokykla". Sudie būsimoms Maximos kasininkėms bei Senukų konsultantams (juokauju, vaikai, žinau kad kai kurie kažką gyvenime pasieksit), sudie mokytojom su nediagnozuotom psichologinėm ligom, sudie tualetams be užraktų ar tualetinio popieriaus.

Padariau gyvenime daug klaidų. Per daug pasitikėjau žmonėm. Leidau sau tapti durų kilimėliu, nes vaikystėj mama vis kartojo, kad niekad neturėsiu draugų, o aš jų norėjau (o gal labiau norėjau įrodyti kad ji neteisi), ir leidau lipti man per galvą.

Padariau daug kvailų dalykų, kad kažką pajausčiau. Du kartus buvau susižadėjęs, su žiedu ir viską. Gėriau daug, ir dideliais kiekiais, ir rūkiau, ir gulėjau lovoj su žmonėm, kuriem nieko nejaučiau. Žalojau save. Bandžiau verkt ir daužyt daiktus.
Išvados? Išvadų nėra. Nėra laimingos pabaigos, ar net tragiškos, nieko nėra.
Yra tik prisiminimai, didelės svajonės ir talento trūkumas.
Metu kortas, ir jos žada viziją, protą ir jėgą.
Baigėsi brendis

Mane pakvietė į dvarą*

Subject: An invitation / My final attempt
Body: I can hear your heart as it starts pounding the moment I try to reach you

I can almost feel your blood rushing to your head when I call out to you

Tell me, darling, is it the psychopath who's chasing you, that makes you shiver

Or is it the obscurity which gave birth to a beautiful demon?

Kodėl aš nuo tavęs dar neatsipisu? Ar aš tikrai nesveikas abusive lochas marozas (kuris neplauna galvos??)?

Neatsipisu, nes nenoriu tavęs paleisti dėl daugelio priežasčių, viena iš jų yra ta, kad aš žinau, kad mano paveikslas, kurį susidarei galvoj yra iškreiptas ir neteisingas. Galbūt dalinai dėl mano kaltės, nes būdamas su tavim bandžiau būt tuo, kuo nesu ir apsimest, kad neturiu bruožų, kuriuos turiu (vien todėl, kad bijojau, kad tau nepatiksiu koks esu, whatever). Taip, aš violent ir turiu neapykantos savyje, bet ne daugiau, nei tu. Tai, ką tau padariau (apspjoviau, pin down'inau), padariau todėl, kad you have no fckn idea kaip man negerai buvo dėl tavo elgesio, kurio aš tada nesupratau, aš nežinojau ką daryt, buvau piktas kaip niekad ir pasielgiau impulsyviai. I mean srsly, nei aš guminis, nei aš galiu visąlaik apsimest, kad tavo elgesys man nedaro įtakos. Jei aš anksčiau būčiau supratęs, kad tu manęs legitimately bijai, aš būčiau kitaip elgęsis. Aš tiesiog galvojau, kad tu taip elgiesi, nes galvoji, kad dėl to nebus jokių pasekmių, kad tu manęs tiesiog šiaip nekenti or something.

Jo, aš biškį lochas ir kartais tingiu galvą išsiplaut, bet ne psichopatas ir ne abusive. I'm a guy after all, aš net nesitikėjau tokios tavo reakcijos į tą pargriovimą... "nužudyk mane", "iškviesiu policiją"... Tu žinai, kad aš tau gyvenime netrenkiau ir netrenksiu on any circumstances, right?

Anyway I still like you like THIS MUCH *rodo kiek*, nes tu unikaliausias ir įdomiausias (vienas gražiausių as well) žmonių, kuriuos man teko (bandyt) pažint ir noriu, kad pagaliau nustotum bėgt nuo to, ko net nesupranti (aka manęs šitoj situacijoj).

Taigi, kviečiu tave ryt į savo tėvo dvarą (Šatijų dvaras. gali pasigūglint). Ten bus Rugilė (su kuria galėsi susitaikyt, nes ji šiaip nori su tavim bendraut, bet nesiruošia tau ropot po kojom, kaip kad aš pastoviai ir prašyt, kad bendrautum. Pretty sure, kad ir tu nori su ja bendraut, bet nu čia tik mano kvaila prezumpcija) ir GAL Tautvis. Dat about it.

P.S. Gali pasiimt peilį, bet siūlyčiau šautuvą. :P

* Šis tekstas yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autoriaus vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

"4:20. Stoviu eilėj prie kebabų." - 1/12/14 4:20

Ir aš norėčiau mokėt perteikt viską, ką noriu pasakyt, ir žinoti, kodėl man skauda penį arba kaip veikia mokesčiai; vietoj to tiesiog bandau prisiminti visus dalykus, kuriuos pavogiau - kodėl melas man ateina automatiškai? Pamažu mėsa tarp dviejų plaučių užsitraukė, ant viršaus tokia trapi blizganti plutelė.

Šlykštūs kvapai primena jį, psichopatą, mano fakbojų (didelis kiekis Nivea dezodoranto, prakaitas plaukuose), kuris sugeba grįžti karts nuo karto vis naujais būdais, ir iš to kyla klausimas - ar pabėgsiu nuo jo kitoj šaly, ar mane susiras, ar pagaliau nueit į policiją; vietoj to bandau prisiminti kada paskutinį kartą verkiau - prieš tris, keturis metus - ir kodėl nesugebu to daryt automatiškai.

Vaikai

Cigarečių nuorūkos it gėlės gete; vaikai šitam rajone rūko jau ilgai. Mes sėdim ant priemiesčio stogų ir geriam pieną iš pakelių. Dalinamės pypkėm ir dantų šepetėliais.

Ir Bilio brolis Denis buvo atleistas iš CVS toliau, gatvės gale, prieš tai pavogęs raktą nuo alkoholio spintelės. Mūsų rankos visada pilnos ir mes visada bėgam.

Mes neinam mokyklą ir nedarom namų ruošos. Mes vaidenamės stovėjimo aikštelėse ir maisto prekių parduotuvėse.

Šerė nuo šiol nešioja palaikomąją liemenėlę; jinai leopardinė ir su nėriniais. Ji dėvi roko grupių marškinėlius kuriuos yra suplėšius į skutelius ir nužiūrinėja mane kol pinam virves su Disneilando praėjimo kortele autobusų stotelėje. Ji sako kad jos mokytojas bandė ją išpisti. Ji kalba apie savo tėtį.

Mūsų tėvai eina miegoti anksti. Kartais visi pameluojam kad miegam pas draugus ir nakčiai tampam benamiais, bet nieko tokio. Einam į parką. Sėdim rasoj ir žolėj ir rūkom suktines iki saulėtekio.

Ir aš niekada nesakysiu draugam kad nekenčiu rūkyt žolės nes man patinka bičiulystės jausmas kuriuo dalinamės būdami apsinešę.

Vakarėliai namuose pasidaro nuobodūs bet Eimės sesers vaikinas yra dyleris ir mes surandam būdų kaip praleisti laiką.

Aš esu vietinis kokseris be pinigų, pinantis palaidas gijas ir sekantis ilgas pasakas. Esu palaidas stipinas ir kulminacija anekdoto, kuriuo nesuprantu.

Ir Matas sako ne tiek bijantis mirties, kiek numirti nekaltas, numirti vienišas. Sakau jam kad jei būčiau pana, numesčiau jam kaulą.

Ir Kimė sako kad yra pavargusi ne nuo šitų scenų, o nuo vaikinų jose; tų traukinio bėgių vaikinų su mažais peniais ir dideliais ego. Bet ji vistiek pripildo savo "Hello Kitty" rankinę keturiasdešimtinėm ir nešvankiai šoka su konduktoriumi.

Ko nors gražaus ir paslaptingo

Draugystės yra kaip pamatai. Žmonės deda medinius pastolius, kurie padeda tau lengviau išsilaikyti. Iš jų pasisemi kažko naujo, kažko naudingo. Atrodo, jais galima pasitikėti, ir prie jų ramsčių pripranti kaip prie natūraliauso dalyko pasaulyje. Bet galiausiai tie mediniai pastoliai sutrupa, ir telieka išsilaikyti pačiam visu savo svoriu.
Kai kurie žmonės yra kaip termitai, kurie graužia tave iš vidaus ir bando sugriauti.
Kai kurie žmonės tik apsimeta ramsčiais, bet paslapčia turi nesveiką pasitenkinimą žiūrėti, kaip kiti griūna. Todėl, kad patys nebeišsilaiko.
Ir tada tu lieki vienas.

Vienatvės lysvės sėjamos rankose, ir jose žydi liūdesys.
Trys, keturi rėžiai. Kol išmoksti išsilaikyti pats.
Nes jie tebuvo mediniai pastoliai, o tu esi mūrinis namas ant jūros pakrantės.

Petrichoras

                                                                                                               Krisui K. ir Kamilei Š.

...kol galiausiai tu sutiksi berniuką, kuris kvepės kaip peleninė ir dėvės ilgus plonus megztinius. Jam irgi patiks kvapas po lietaus arba kandžiojamas kaklas, bet jis niekada tau neparašys, tuo labiau neatsilieps į tavo skambučius. Tu vistiek skambinsi. Jis visada atrodys gerai nedėdamas pastangų, bet jam nepatiks tvarkytis savo kambario. Po kurio laiko tau atrodys, kad Jis priklauso tau. Atrodys, kad visas pasaulis yra apvyniotas aplink jo kaulėtą pirštą. Jisai nesupras, kad tavo žaizdos yra dėl jo, bet vistiek bandys jas susiūti. Dėl jo drebės rankos ir tu gersi litrus kavos, bet galiausiai suprasi, kad viskas apie jį yra iliuzija. Tu manysi, kad eini jam iš paskos, bet jis stovi vietoje. Būsi užstrigęs galvodamas, kad niekas Jo nepažinojo taip kaip tu. Bet niekas jo nepažinojo, nes iliuzija yra tiesiog iliuzija, gal ir kvepianti kaip peleninė ir dėvinti ilgus plonus megztinius. Tu sėsi į autobusą, o jis

             liks klaidžioti susigalvoto miesto gatvėmis
         gyvas tik lūpdažiu
      kol galiausiai pavirs
   šventąja niekeno dvasia