Mano širdis ir kitos juodosios skylės

Ar žinot tą jausmą kai eini į viešas erdves kur pilna žmonių ir jautiesi taip nejaukiai, kad suspaudi pirštus į kumštį taip, kad jie pabąla, o nagai įsikerta į delną ir palieka žymes? Kai galvoji kad visi į tave piktai žiuri ir teisia? Kai kiekvieną kartą išeidamas iš parduotuvės bijai kad pradės veikt signalizacija ir viskas baigsis nemaloniu pokalbiu su nepažįstamais apsauginiais, nors niekada nevogei? Pagaliau nusprendi nebūt mandagus ir įsidedi ausines kad aplinka mažiau girdėtųsi. 

Moku sau meluot, kad jaučiuosi saugus knygynuose, ir, kaip pasakytų basic white bitches, "pradingti išgalvotame pasaulyje", nors nebėra knygų, kurias norėčiau nusipirkti, o namie jų daugiau, negu susikaupimo visas kadanors perskaityti. 

Ar žinot kad pasaulyje egzistuoja S dydžio žmonės, ir jie gali nusipirkti viską, kas jiem patinka?

You're so fucking special / I wish I was special

Prisiminiau kad teoriškai buvau susižadėjęs, su žiedu ir visa kita. Ir kažkokio atsitiktinumo dėka nebuvau jo susitikęs. Kaunas išliko dideliu miestu su daug žmonių. Kerės Bredšo žodžiais, po išsiskyrimo miestas tampa apleistu kovos lauku, pilnu emocinių minų - užlipi ant vienos, ir išsitaškai į gabalus. Tik nebeliko iš manęs ką taškyti. 

Turbūt atrodau apgailėtiniau už tą bobutę su treningais ir artrito išsukinėtais pirštais.

Sugalvojau prastumti laiką iki grįžimo namo įsidedant pinigų į kortelę, ir beeinant iki bankomato mane užkalbino makiažo salelės konsultantė. Buvau beišsitraukiąs antrą ausinę, kai ji pasisveikino, ir aš atsakiau tuo pačiu; manydama, kad neišgirdau, ji pasisveikino dar kartą, ir pasakė kad turi man staigmeną. Iškart bandžiau sugalvoti kokį šmaikštų atsakymą, tarkim, „Parodysit savo penį?“, bet tada automatiškai suradau kažkokį atsiprašymą kad kuo greičiau galėčiau nuo jos pabėgti. Tuomet ji pasakė kad staigmenų ir mano mylimajai, ir aš puoliau ieškoti mandagesnio „Ar gali eiti nachui“, varianto, tada „Ar galit mane palikti ramybėje“, kol galiausiai kažką išstenėjau ir su atsiprašančia šypsena paniškai nuėjau toliau. Jos mechaniška šypsena nei karto nesujudėjo, tam ji neturi teisės pagal darbo sutartį - nesujudėtų net jei ir klientas pasiųstų ją nachui. Pagalvoju, kad nesugebėčiau daryti to, ką ji daro. Ji didvyrė.

Ant stalo namie vis dar tebeguli dovanotas Xanaxas, mano linksma maža piliulė, kurią aš taupausi savo 'didžiausiam skausmui’ kaip Heizelė Greis Lankaster, nors nemanau kad skausmas ar laimė turi ribas - šiandien gali sakyti, kad gyvenime dar taip neskaudėjo ar kad nebuvai toks laimingas, bet kitą dieną dėl kokių nors susiklosčiusių aplinkybių gali skaudėti labiau - taip tavo skausmo limitas padidėja; kartelė pakyla.

shock value

Jaučiu, kaip iš manęs garuoja sveikas protas - kaip iš į klozetą įmesto telefono, paguldyto į hermetinę dėžutę, sklidiną ryžių. Lėtai, bet pastoviai.

Jaučiu, kaip į depresijos juodumą yra įšvirkščiama mizantropija. Perskaičiau "Dingusi" ir pagalvoju, kad nekenčiu ne tik vyrų, bet ir moterų. Vyrai yra kvaili ir jų vienintelė nauda yra tarp kojų, o paskui gali juos išmest kaip panaudotas servetėlės. Moterys irgi yra kvailos, nes nežino kaip apsirengt. Trečioj vietoj pagal neapykantą esu aš, kvailiausias iš visų, nekenčiantis visų, bet ir savęs neįsimylėjęs, kad bent turėtų kažką gyvenime. Su tokiais požiūriais aš greitai sprogsiu iš vidaus, ir tada mano mama verks, mano močiutė verks, mano tėvas išvažiuos dirbti kad nereikėtų verkt, mano klasiokai ir mokytojai jausis nejaukiai nesuprasdami kaip čia taip dabar įvyko, iš pareigos ateis į laidotuves aptarinėdami gandus, priežastis. Mano geriausia draugė irgi verks, tada daug gers, bet, tikiuosi, galiausiai sugrįš į įprastą gyvenimo ritmą, o jos draugai ją guos, stovės šalia per šarmenis, susikaupusiu žvilgsniu žiūrėdami į priekį.

"Dingusios" pagrindinė veikėja yra turbūt pati nesveikiausia ir psichiškai nestabiliausia herojė kurią aš iki šiol sutikau. Galvojau parašyti pavyzdį, bet niekas neateina į galvą. Ji apsimetinėjo moterim, kokios nekenčia, kad įtiktų vienam vyrui. Po to jos vyras jai pradėjo patikti. Tada jisai nustojo apsimetinėt, todėl jinai nusprendė atkeršyt. Ar "atkeršint"? Pagalvojau ar aš taip sugebėčiau. Pastaruoju metu (pusantrų metų) aš negaliu apsimesti, kad man linksma, ar kad man patinka draugų kompanija, su kuria geriu, todėl būtų gana nemažas iššūkis. Tada pagalvojau, kad norėčiau nužudyti daug žmonių, ir gal tai galėtų būti profesija. Tik savo svajonių aspiracija - vampyru - netapsiu, o būti samdomu žudiku pirmiausia reikėtų numest svorio ir pastudijuoti mediciną. Ir gal inžinerija. 

Gal visi šitie dalykai, kuriuos prirašiau, bus pakankamai inkriminuojantys, kad mane kur nors uždarytų. Irgi nuotykis.

Kol kas planas yra mirti iš bado kokiam nors šaltam post-sovietiniam bute skaitant knygas. Gal papildomai įsigysiu katę kad mirt greičiau nuo alergijos, ar kad vėliau ji mane suvalgytų.

Manau, galėčiau apsimesti (ir kitus priversti tuo tikėti), kad esu geidžiamas, ir turėti daug neįpareigojančių lytinių santykių su nepažįstamais žmonėm. Aišku, Rugilė pasakytų kad per daug gerai apie save galvoju.

Galėčiau priprasti prie narkotikų. Jeigu prie metamfetamino, dar numesčiau svorio. Prisiimti paskolų. Šantažuoti seimo narius, ar dar ką nors. Išmokti japonų kalbą. Pradėti rašyti (įkvėptas Vulnicuros) apie išsiskyrimą. Vietoj pieno į kavą piltis antifrizo. Paaukoti visus pinigus vėžiu sergantiems vaikams. Dabar sakau, kad galėčiau, o rytoj žinosiu, kad nebeturiu tam nei noro, nei energijos. 

Nors ir labai nuožulnus, kelias į savidestrukciją vistiek yra labai duobėtas

Kažkada bandžiau rašyt, bet pirštai drebėjo virš klaviatūros. Nors papraščiausiai bandžiau aprašyt naktį pas Rugilę su rūkymu kambario viduj ir vynu, kol namie nebuvo jos ir interneto. Bet nebemoku susikaupt, nebemoku suturėt minčių galvoj pakankamai ilgai, nebemoku rašyt ir bijau kad niekada nebemokėsiu. Kažkada dar sakiau kad nusižudysiu tik tada, kai parašysiu belekaip protingą ir diskusijas sukeliantį romaną, prieš tris savaites sakiau kad sudėsiu visas trumpas istorijas į knygą, padarysiu kad jos jungtųsi, ir tada niekas manęs nebelaikys. Dabar žinau kad net ir to nesugebėčiau.
Bandžiau rašyt, kad jaučiuosi kaip dangoraižis, kuris tuoj kris į visas puses pažerdamas dulkes ir betono blokus, nors visi tikisi kad jis ir toliau sėkmingas apgyvendins žmones ar ofisus, bet dabar vėl nieko nejaučiu. Gyvenu tuštuma, kuri prarijo hobius, gebėjimą jausti, santykius, tuos praris ir draugus, ir tada bus blogiau nei tiesiog egzistuoti. Net nebeturiu optimizmo pasveikti, ar jaustis geriau; nenoriu eiti pas psichologę, nenoriu apie tai kalbėtis; susidaro toks jausmas - stebint save iš šalies - kad tiesiog laukiu, kol ta tuštuma mane pati prarys, nes bijau prieš save pakelt ranką, o gal kažkur giliai ir nenoriu. Vienintelis tikslas dabar gyvenime - tai turėt visas Haruki Murakami 2009-tų metų leidimo knygas, o tai reiškia meluot ir atsiimt pinigus už išleistuvių sodybą. Nežinau kodėl skaitau. To buvusio 'pabėgimo' jausmo nebesuteikia. Bet bent jau prastumiu laiką, ir tipo "produktyviau" nei prie kompo.

Jeigu čia bus paskutinis įrašas, tikiuosi kad patenkins.

Ačiū tiems šešiems skaitytojams, kurie peržiūrėjo paskutinius tris įrašus. 

new years resolutions

• cry more
• spend less time in bed
• stop stress-eating comfort food
• compliment people more
• stop procrastinating
• write more
• learn to love self

Teoriškai, aš dabar išgyvenu savo vidurinio amžiaus krizę, o tai reiškia, kad mirsiu 36-ių

Nustojau valgyt. 

Nustojau praustis. 

Nustojau apsimetinėti. 

Mano liga yra aš. 

Mano liga yra mano draugas.

Mano liga yra mano maistas.

Mano liga yra mano cigaretės.

Mano liga yra mano vynas.

Mano liga yra mano vanduo.

Aš gyvenu dėl savo ligos.

Mano liga yra mano Dievas.

Elektros srovė, tekanti per mane, yra Dievas.

Šuolis nuo tilto yra Dievas.

Tablėtės yra Dievas.

Virvė yra Dievas.

Ašmenys yra Dievas.

Kraujas yra mano liga. 

Dievas man nepadeda.

Brangiausiasis,
Esu tikra kad vėl kraustausi iš proto. Nemanau kad dar kartą galime išgyventi vieną iš tų siaubingų laikų. Ir šį kartą aš nebeatsigausiu. Aš pradedu girdėti balsus, ir nebegaliu susikaupti. Todėl darau tai, kas man atrodo geriausia. Tu man suteikei pačią didžiausią įmanomą laimę. Tu buvai, visomis prasmėmis, toks, kokiu buvo įmanoma būti. Nemanau kad du žmonės galėtų būti laimingesni, tol, kol atėjo ši siaubinga liga. Daugiau nebegaliu kovoti. Žinau, kad gadinu tavo gyvenimą, kad be manęs tu galėtum dirbti. Ir žinau, kad dirbsi. Matai, aš net nebegaliu tinkamai šitą užrašyti. Nebegaliu skaityti. Noriu pasakyti, kad už viso gyvenimo džiaugsmą esu skolinga tau. Tu su manim buvai visiškai kantrus, ir neįtikėtinai geras. Noriu tai pasakyti - visi tai žino. Jei mane kas nors būtų galėjęs išgelbėti, tai tik tu. Viskas iš manęs dingo, išskyrus įtikėjimą tavo gerumu. Nebegaliu daugiau gadinti tavo gyvenimo.
Nemanau, kad du žmonės galėjo būti laimingesni, nei mes buvome.
v.