i never learn

 "Truputį vėliau nei vidurnaktį pasaulis atrodo gražesnis. Gal ne kiek visas, bet bent jau miestas kuris mane supa. Gaudžia traukiniai, danguje blyksi šviesos kai į skaidrų langą išpučiu cigaretės dūmus. Sako, "Nemirk nekaltas". Už lango ramu, vėsu. Niekas netrukdo miestui tiesiog būti. Jokie praeivių žingsniai, jokie automobiliai. Traukiniai nesiskaito, nes turi savotiško žavesio, kai keliauja iš vietos į vietą viena linija, vėjui lygiu greičiu, veža keleivius, kurie turi progą žiūrėti į visumą susiliejančius, prabėgančius kaimus ir miestelius, uosti skirtingų vietų kvapą ar klausytis bėgių garso. Ne kiekvienas susipranta, ko laukia. Dažnas tiesiog žiūri, klauso, ar uodžia. Laukia kažko, kas galbūt ateis. Dėl ko galbūt reikia labiau stengtis. Dėl reikėtų aukoti kitų laimę, ar bent jau gerovę. Lygiai taip pat kaip ir savo.
Turiu uždaryti langą, nes darosi vėsu. Pavasaris virpina kūną, bet mintys trokšta dar vieno dūmo - kiek aš dar lauksiu, o, vasara?"