i,m from driftwood

Samuelis yra iš Perio, Ajovos. Jis užaugo baptistų misionierių šeimoje. Kartą jis savo tėvui pasakė, kad nejaučia to ką kiti vyrai jaučia merginoms. Bet jis galvoja apie savo geriausią draugą, Deilą. Tuomet tėtis pradėjo jį kumščiuoti. Tai buvo pirmas kartas kai jį nuvežė į ligoninės priimajį, nes jis “nukrito nuo laiptų”. Vėliau jis buvo nusiųstas į ligoninę dar šešis kartus, nes “užkliuvo už šaligatvio” ar panašiai. Samuelis gyveno nuolatinėje baimėje. Tada jo motina suprato, kad smurtas nepadės. “Išbandykime terapiją”, – pasiūlė ji. Per pirmą gydymo savaitę jis sužinojo kad serga AIDS, kad jis yra vienintelis homoseksualas pasaulyje, nes  visi kiti yra išžudyti vyriausybės dar vaikystėje. Tada prasidėjo fizikinė terapija. Iš pradžių ant jo surištų rankų buvo uždėti blokai ledo. Jam rodė rankomis susikabinusių vyrų muotraukas, kad vyro prisilietimas jam asocijuotųsi su skausmu. Tai padėjo; jo tėvas vargiai galėjo savo vaiką apkabinti, nes jis pradėdavo rėkti iš skausmo. Jie perėjo prie karščio – jam ant rankų buvo apvyniota anglis, ir daktaras galėjo išjungti ir įjungti šilumą. Matydamas du apsikabinusius vyrus Samuelis jautė skausmą, apsikabinusius vyrą ir moterį – ne. Galiausiai buvo Pragaro Mėnuo. Jam į pirštus buvo įsmeigtos mažos  adatos, rodė ‘necenzūruotus’ vyrų aktus nuotraukose  ir jį nukrėsdavo elektra. Vaikinas nusprendė, kad dievas jo nenori šioje žemėje. Taigi jis atsisveikino su savo seserimi ir užlipo ant trečio aukšto stogo. Ten jį surado mama. Ji pasakė, kad vėl mylės savo sūnų, jei tik jis pasikeis. Tai nėra “pats tas” sakinys sakyti žmogui, stovinčiam ant pastato atbrailos. Bet jis  pagalvojo logiškai – jeigu kristų ir neužsimuštų, tai jam skaudėtų labiau nei “gydyme”. Taigi jis nubėgo pas mamą į glėbį ir pasakė esąs išgydytas. Skausmas baigėsi. Ta jo gyvenimo dalis išnyko lyg nieko nebūtų buvę.
Samuelis gyvena name su kitais 30 vyrų. Jis pradeda jaustis nepatogiai, jausmai vėl grįžta. Jis sutinka lesbiečių porą, keletą narių iš gėjų bendruomenės, ir viskas klostosi gerai. Galiausiai jis “išlenda iš sandėliuko” savo mamai, kuri nežino ką pasakyti. Ji galvojo kad gydymas tikrai veikia. Pagrasino pasakyti tėčiui, nes nieks nenorėjo kad ta pati situacija vėl pasikartotų. Išėjęs į miestą ir vėl grižęs jis rado savo daiktus ant verandos. Durys užrakintos. Bandė skambinti keletą kartų. Jo mama kartą ar du atsiliepė, per savo gimtadienį ar panašiai. Jo tėtis buvo keletą kartų laikęs ginklą prie Samuelio galvos, ir kai jie kalbėjo telefonu, tėvas pasakė kad jį nušaus jei jis bandys įžengti pro duris.
Samuelis yra pasiruošęs jiem atleisti, nes jie “galvojo kad praranda savo vaiką, todėl norėjo jam padėti”. Jis  norėjo papasakoti savo istoriją, kad kiti žinotų – yra žmonių, kurie  išgyveno."
“nes aš negaliu pakeisti to ko pats nepasirinkau”
P.S. Vaikas geriau pasakoja savo istoriją už mane, paklausykit
Pirma Dalis
Antra Dalis