How iconic is it when the McDonalds receipt you rolled up to snort ketamine has tiny little blood spots ??

A quagmire, a quinkydink | La dolce vita

Mood & Vibes: Angel Olsen - Lark, Lana Del Rey - Happiness is a butterfly

(The narrator is genderless, so every pronoun will be utilised. It's not that difficult, I promise.)

 I’m in a really curious disposition. 

And when I say curious, I mean it’s never been portrayed in the media, at least to my knowledge, and ~Media~ is the thing I base my life on; the expectations of what life could/should be as well as how people react to certain actions or situations. Which, thinking about it now, does sound a bit spectrum-y (I was on Urban Dictionary and this is the ad they suggested:) 😬 And I just cannot.afford.another.diagnosis.

God? Are you there?? I beg.

Growing up I was made to believe the purpose of school is to prepare one for the life ahead, and boy was I disappointed. Could’ve relied on my parents, I guess, but we were so cold and distant and used to sweeping everything under the rug and ignoring the heaping piles of shit beneath it that it took me 20 years to discuss my first same sex relationship with my mother. She didn’t ask about any previous ones as the media suggests mothers always do, and I only started talking to her about it because the relationship was the most impactful I’ve ever had, and the break-up hurt me like never before. And when I say we “discussed it”, I mean she asked what’s new, I replied I’ve broken up with a male man person, and her response was the Boomer version of “sometimes it be like that”.

So I had books. And later movies, and tv shows, and video games. I knew not all of them were real or factual, I knew it didn’t always represent the full magnitude of the human experience, but at least it was something. It was less scary going into the world, wide-eyed and unassuming.

So here's the quagmire, the quinkydink: I think about death every day. 

When it gets really bad, I yearn for an absolute end, a complete stop to everything, one might say (although I, with my gay brain, cannot wrap my head around ceasing to exist. I don't think any human can.) An actual fucking suicide. A handful of pills and a pocketful of stones.

 On better days, I crave a coma. A pause, a break from existence. A coma that feels like floating; there's no rent to pay, no body dysmorphia, and definitely no mental illness.

And I've tried, multiple times, to end it. Unsuccessfully of course; but that's because I am a narcissist. A narcissist who thinks his death would rob the World of the talent that I apparently? potentially? possess. A talent that I have not done anything with, apart from a blog post every three years. A talent that was not proven or attested with a university degree. And I'm pretty fucking sure that this supposed belief, this conviction that I'm good at something, better at something than the average person, was created by the childhood trauma to make me think

There's still hope. There's a light at the end of the tunnel (preferably bisexual lighting lol jk fam). All this; the suffering, the trauma, the abuse, the rape, the cuts, the depression, it's gonna be worth it. 

I'm scared that it won't.

I want to take a walk. Been lying in bed all day to the point where my lower back starts to hurt, which is a sign I’m more than familiar with and used to ignoring. Plus I want sweets; I know it won't help even though the simple act of getting what I want used to. I asked my personal dietitian (bf) permission and he said no, but I still got them; even though I know I will be trying to ride this wave of inspiration instead of stuffing my face. I never learn.

After the shop I just keep on walking; straight, which is so foreign to me. If there was a smell to define this high street, it would be fried chicken. It's full of shop after shop. I tried imagining how much chicken is killed and cooked every day, and got a headache. 

It's frightening, seeing so many closed shops and empty storefronts in every borough; and yet, the high street is pulsating with (masked) life. Queues outside stores, traffic jams and incidents, street works and road closures, and the people..I'm no longer afraid to look them in the eyes, and I do, provocatively, wondering, what's their story.

The only thing high streets aren't lacking in are delivery boys (and occasional girls). Just your average Sam Porter Bridges, waiting outside McDonald's on mopeds or bikes or scooters, shivering in anticipation.

They're dressed in typical British fashion: both winter jackets and shorts; house slippers and fresh white socks. I think I saw a sex worker, but was too afraid to ask for advice.

My mother messages me, and the conversation habitually turns into shifting blame and guilt tripping, and how one "shouldn't give up because there's so much to live for".

I could talk to my friends, you know, but in the last two months both bffs asked me to help them die. We actually made potential plans; my favourite is taking all of our savings and spending it on cocaine, and leaving this plane of existence whilst riding high.

It has become a case of blind leading the blind. 9 out of 10 friends my age have some sort of a mental illness; do you still blame that on computers and the internet, mom!?  Saying "God i want to die" has become ordinary, it doesn't ping off alarm bells like it would in the movies; fresh scars don't impress much because my friends have scars, too. I reread books I read a decade ago; I downloaded games like Angry Birds or Candy Crush because, I think, what we're trying to do here is evoke a memory or a feeling of a time where shit wasn't so difficult. Rent didn't need to be paid because we lived with our parents; depression was just beginning to plant its seeds; living in a small town meant your experience with dating was limited, and therefore hatred for me wasn't as deep as it is now; shops weren't so cosmopolitan so you didn't need to go to Waitrose for the perfect guacamole and just ate what your parents made you. Life was easier, man. And now, a decade later, I'm wondering if those 6 pounds I wasted on sweets will impact my next month's rent.

This is my la dolce vita.

I hallucinated a street sign that said "Shoot-up Hill", so I took a photo so that someone could either corroborate the sign or the fact that I do, indeed, hallucinate things.

Suddenly, the high street is cut off by a bridge, and we enter an area of beautiful high rise estates and no rubbish on the sidewalks. All the buildings have fences and gates, and there’s a fountain in front of the main entrance. Maybe one could hear the quiet rippling of the water in the dead of night. 

Another ambulance siren; maybe a person tried to cross to an area where they don't belong.

Eventually I cross the street and turn back. There’s a couple on the sidewalk in front of me, which always causes some amount of stress in the purposed tranquility of a walk. Will they judge the way I look (they have their backs to me and couldn't care less to turn around to even look at me)? Will our paces synchronise and I'll be forced to either walk the remainder of the route feeling anxious, or will resort to that awkward shuffle where you start walking faster to get ahead of them and then slow down once they're a safe distance away?

I don’t feel it myself do it, but I surpass them; maybe my pace was faster, maybe they slowed down; who cares? Does it even matter?? 

They’re close to the gated estate and I’m next to the street, and for a second I can’t help but think: what if I did it? Would it hurt a lot? More than it already has, at least. 

There’s a truck incoming, that’s a sure-fire way.  If only half of me was hit, would I do an awkward pirouette, like a turnstile? My arms stretched out, with a grocery bag in one hand. Maybe the groceries would do a neat hurl out of the bag and on to the street. Kill Bill style. 

The yogurt would pop, icky white on the tarmac.

6 kilometres and 90 minutes later (avg pace 15min31s/km) the head is clearer, I guess. The only positive tonight was the length of the walk; perfect timing to come back with legs starting to hurt and a desperate need to piss (and have some water).

On my way back, I walked past that fountain and got a closer look. It hasn't been in use for ages; that 'water' I saw was tiny blue fairy lights left over from christmas.

15 easy steps of ordering coffee:

1. When ordering, it would be great if you specified the size. I would go on a limb and assumed you wanted a medium, but if you upgraded to a large, I couldn’t charge you extra, and my head would be on the chopping block.

2. I’m trying to serve two customers at once, so if I’m making direct eye contact and addressing you by your assumed gender (I don’t like it either, but turns out, people only seem to care about this online), then yes, the person in front of you has already been served, and is waiting for either their drink or food, and yes, you can order.

3. I don’t know what you’ve been through, but saying hello doesn’t seem so difficult, really. It’s called manners, and we usually learn them at a young age. But apparently not all of us.

4. The menu is behind me in big, bold letters, and Simple English. Yes, we do have decaf, and we do have non-dairy alternatives.

5. God, why did I say customer service is my passion during my job interview.

6. There are 11 different coffees, and most of them can be made iced. If you order “a coffee”, I’m just gonna assume you want a medium Americano.

7. I work in a kiosk the size of my unfulfilled potential. Every coffee is take away, sir.

8. You can leave all your rubbish, it’s okay, I love cleaning after people.

9. Me as a consumer: thank god this coffee shop is open at midnight!

10. Me as an employee: why the fuck are we open at midnight??

11. Should I go back on my meds?

12. I can’t erase his smile from my head. Truth is, I’m not entirely sure if I want to.

13. It’s my first job where people can leave me tips, so rest assured I’m gonna flirt like heck with you. And I’m sorry about that.

14. The card reader is not ready to accept your payment whenever you decide to whip out your Amex. It needs to be activated. Please tell me you’re paying by card, if you want this to be over with quicker. I know I do (meaning life).

15. I don’t know which train goes to Lincolnshire. I don’t even remember which bus I took today. I work at a coffee shop, not the train station.

16. Why am I like this?? The customers are probably used to being asked if it’s eat in or take away, and are trying to make it easier for me.

17. This morning, I weighed all the pros and cons, I counted every small child and baby, and I still wanted this bus to crash.

??. Now your scent on my pillow’s faded, at least you left me with something.

十八. I don’t know why a bottle of water costs so much, madam. I don’t determine the prices. I don’t think I ever met the people who do. This is London, Zone 2 (pre-Brexit).

19. I’m supposed to make every customer leave with a smile, so consider this: at least you’re not me!

Thank you, enjoy!

Meditation on motherhood, as inspired by Marlene Nourbese Philip

Mother
Mother Earth
Mother figure
Double mother
Am I a mother
Without a cervix or a womb
My children out of paper

mother
mommy
mommy dearest
where did it go wrong

mummy
sorry
i’m sorry
i’m dying
i’m withering
it’s worse than before
never been this bad

mama
mamyte
aš nebežinau
ar sugebėsiu
aš bandau

maman
je tire du sang
ça n'aide pas

mommy
mamma
mutter
moder?
are you there

January Trends

I've decided to become a lifestyle guru.
What inspired me?
Procrastination. I have 8 hours to write an essay.
Lifestyle guru has always been my career goal. Along with other useless occupations, like YouTuber, blogger, stylist, socialite, motivational speaker, etc.
So i'm rebranding myself. Everything is gonna be very pastel. I'll dye my hair an unnatural colour. I'll be even more pretentious. I'll pretend that anyone cares. Are you ready?

Aprox. 13 minutes ago I got an idea about a tangerine clove necklace. I don't know whatcha call it in English, but it's like a tangerine clove made out of glass or maybe ceramics, on a chain. After a few seconds of searching on Pinterest and other internets I couldn't find one, so I guess I'm a business genius and will make one soon (unless England doesn't have 'modelling material').

So one of my trends for January is fruit jewellery. After looking on Etsy I realised that most fruit in general as jewellery looks cool, and we shouldn't judge fruit because all fruit are beautiful.

Avocado necklace, hand-made by local artisans, £18,08 on Etsy

Lemon pin, hand-made by local artisans, £21,69 on Etsy

Watermelon necklace (bronze), £18,08 on Etsy

There's dozens of amazing fruit jewellery items that'll get you ready for January, even ones made out of real fruit!

My second trend of the month is capes (also known as ponchos or Harry Potter cloaks). Capes are amazing. They're literally a blanket that you can throw over your pyjamas and just go to class. They're perfect for every occasion: weddings, house arrest, one night stands, lectures, funerals, Mary-Kate and Ashley costume for Halloween and so on. I bought these two capes from Topman and they're amazing.

Black Check Texture Cape, £15 on Topman

Charcoal/Black Double Cape, £15 on Topman

Burgundy Black Double Face Cape, £15 on Topman

Black Hooded Cape, £15 on Topman

I'm OBSESSED with this hand-crafted painting shopper tote bag by local artisan Van Gogh. With my capes and this bag I almost completed my transition into a metaphorical woman. It's perfect for occasions like: carrying, capacity, cigarettes keys and wallet and so on.

Cfanny Women's Van Gogh Painting Shopper Tote, £10,99 on Amazon

My book of the month is Crush by Richard Siken. Poetry is very in right now, and Siken just fucks you up whilst talking about relationships, men and gay stuff. It's very deep and poetic yet not pretentious. In 2004 it won the Yale Younger Poets prize.

Richard Siken, "Crush", £10.99 on Amazon

My app of the month is "Neko Atsume", an Asian-inspired kitty collector where one collects cats. Scientists say it's good for developing memory, logic, parapsychology and marine biology skills, so I will definitely be buying it for my childrens!

You can download Neko Atsume for the very low price of Free on iTunes

Song of the month is "Gentleman Who Fell" by Milla Jovovich. Mostly known as a folk singer with a debut album "The Divine Comedy" released in 1994, she came to prominence after I posted a video of her on my facebook fan page. It's fun, it's hip, it's happening.

You can buy Gentleman Who Fell on YouTube

Also, this month I'm really into vegetarianism. Food is, frankly speaking, boring, abundant and low-value. I recommend the "Writer's diet", which consists of coffee and cigarettes. Alas, one cannot only survive on coffee and cigarettes alone, so I suggest buying things like apples and tangerines and bananas, also greek yoghurt. Quinoa, red lentils, beluga lentils and couscous is also a good alternative. And for dessert peanut butter is an amazing and delicious option.

A still from Coffee and Cigarettes

10.23 3:34

I think about how disgusting my body looks with all its scars and stretch marks, I think about how ever since childhood I thought about it as a shell that doesn't really belong to me, which will later fall off and I'll emerge as a beautiful person; then later I'll go to therapy and take some pills and maybe have shock therapy to rewire the power lines in my brain and become a good person, a beautiful person both inside and out. Maybe then I'll stop hating people who like me and abuse won't be the only thing that excites me sexually. Maybe the elusive feeling of wanting to play my arms with sharp objects like a violin will pass; opening holes for the sadness to go away, so to speak. Maybe I'll learn how to manage a relationship that doesn't end up with me on the floor, with a nice guy and everything, and I won't ask him to understand; I just need him to listen. He'll leave me alone when I have spikes growing out on my pores, and in return I will love him. I will love him. I will love him.
I'll stop breaking apart the minute things won't seem perfect, I will no longer feel the need to break into tears every now and then, I'll stop over-analysing and blowing things out of proportion and tapping my fingers on surfaces in a twitchy manner when I get nervous.

The heirloom every fresher received, a bracelet with a heart, has a really sharp end.

I haven't done this in a while.

Kai buvai duše, bet vistiek nesijauti švarus

"Ką daro normalūs žmonės, kai būna taip liūdna? Jie kalbasi su savo šeima ar draugais. Ar bent jau man taip atrodo.
Šiuo metu tai nėra įmanoma." - Mr. Robot, "eps1.0_hellofriend.mov"

Ar po kokių penkiolikos, dvidešimt metų mes visi susėsim "kaip šeima" ir be teisimo galėsim pakalbėti apie visas klaidas ir sprendimus mano gyvenime? Ar mes kalbėsim apie mano randus, suvartotą alkoholio kiekį ar išbandytus narkotikus su šypsena? Ar galėsim aptarti mano (galbūt) būsimus kūrinius kaip kūrinius, o ne hobį, trukdantį man susirasti "tikrą" darbą? Ar būti "prie meno" tebebus savotiškas įžeidimas? Ar aš galėsiu atvykti į tėvų namus su savo "draugu", ir pristatyti jį kaip savo vyrą? Ar apie tėvų namus kada nors galvosiu kaip apie saugią vietą, kur gali būti savimi? Ar dings pastovus noras vemti ir verkti kai nuotaika pablogėja?
Ar nustosiu remtis į alkoholį, kai būna liūdna?

~

Šiandien mano draugas yra įspūdingas "Kagor" butelys, 750 ml tūrio, su spindinčiais vitražais ant etiketės. Reikėjo rinktis tarp jo ir degtinės, kurią skiesčiau nebent su vandeniu.
Nežinau kodėl pabėgti nuo žmonių į sodą ir likti vienam su savo mintimis pasirodė gera idėja.

~

Man atrodo, kad pagaliau atėjo laikas viską išsipasakoti. Nebeslėpti žmonių po slapyvardžiais ar sutrumpinimais, bandyti sudėlioti mintis kiek įmanoma rišliau, su glianciniu žodynu ir angliška sakinio struktūra.
Galbūt tai išeis į naudą bent vienam iš mūsų. Galbūt aš sužinosiu kažką naujo.
Galbūt tai paaiškins kodėl su savimi visada nešiojuosi peilį, ar kodėl tamsiausiuose kampuose visada tikiuosi to, ko bijau labiausiai (kas keisčiausia, aš vistiek einu į tuos tamsius kampus; nežinau ar tai yra drąsu, ar sadomazochistiška).

Tiesa ta, kad aš bijau vyrų.
Tradicinis vyriškumas man visada asociavosi su agresija ir smurtu; jeigu žvelgtume į tai iš psichologinės pusės, šaknys slepiasi vaikystėje (o kaip kitaip?) - ryškiausias prisiminimas apie senelį yra tai, kaip jisai mane erzina su metalo pjūklu. Būdamas mažas fiziškai negalėjau pakęsti aparatų, skleidžiančių didelį garsą, todėl tyčinis pjūklo junginėjimas ir kišimas arčiau mano veido privertė mane apsiverkti ir bėgti kuo toliau nuo garso šaltinio. Turbūt nieko teigiamo nepridėjo mano asocialus tėvas ir jo diržas, "profilaktiškai" naudotas 'edukaciniais', o gal netgi 'charakterio grūdinimo' tikslais.
Galiausiai viską vainikuoja mano santykiai su Elvinu, mano [praktiškai] pirmu (ir paskutiniu) vaikinu.

~

Prieš daugiau nei metus, kovo keturioliktą, aš gėriau tavo alų kurdamas pirtį ir laukiau kol atvažiuosi (o gal ateisi pėsčiom per mišką, iki jo pavežtas mikriuku, nes pavėlavai į paskutinį autobusą). Tą naktį, antrą valandą, aš paėmiau tavo nekaltybę, o tu manąją. Po visko pradėjai nekontroliuojamai juoktis, žvengti daugiau nei pusę minutės, kol aš žiūrėjau į tavo nuogą kūną ir bandžiau suprasti, ką padariau blogai.

Rugpjūtis. Mano džinsai ir apatiniai nusmaukti iki pačios apačios, jisai keistai palinkęs virš pirties gulto šalia dėžių su senais laikraščiais ir žurnalų stirtų. Bandžiau naudoti sušąlusį kokosų aliejų lubrikacijai ir baigiau gėdindai greitai, vėliau šlykštėdamasis visu aktu ir bandydamas gėdą nuplauti  tėčio skardine alaus ("Gintarinis" šviesusis alus, 1 Pinta"). Viskas baigėsi ten, kur ir prasidėjo; mano pirmas ir mano (turbūt) paskutinis, prieš išvažiuojant, prieš paliekant visus ir visas ir su savimi pasiimant tik knygas ir lūkesčius.

~

Jo vardas buvo Elvinas Jonėnas, ir jisai mane eilinį kartą paliko kelios dienos po mano 18-to gimtadienio. Po to buvo kažkelintas pasikalbėjimas apie santykius, "be proto pisimo". Aš sutikdavau susitikti ir pasikalbėti pirmus keturis kartus, nes maniau kad duosiu žmogui 'dvasios ramybės' ir jis pagaliau paliks mane ramybėj.

Per naujus metus jis spjovė man į veidą, nes "prideramai su juo neatsisveikinau".

Vėliau buvo daugiau bandymų 'pasikalbėti', kuriuos aš ignoravau, nes galvojau kad keturi kartai yra pakankama, ir dar vienas bus tiesiog bevaisis, nes aš negaliu būti tuo, kuo jis nori kad aš būčiau.

Velykas šventėme pas Deividą. Visi gyrė mano mamos tuno tortą, ir galiausiai manęs buvo paklausta, ar nieko prieš jei prisijungs Elvinas. Klaidingai maniau, kad esam suaugę, psichologiškai stabilūs žmonės.
Todėl kad mums dviese likus rūkomąjame man bandant išeiti jis mane pargriovė ir laikė prispaudęs prie žemės. Bandžiau spardytis, trankytis, pešti jam plaukus ir draskyti nagais, bet jis paprasčiausiai buvo per stiprus. Netgi bandžiau jį bučiuoti, tikėdamasis kad atitrauksiu jo dėmesį ar kad jis bent trumpam atleis savo pirštus ant mano riešų ir galėsiu bent šiek tiek išsilaisvinti. Galiausiai maldavau kad jis mane nužudytų; žinau kad tai skamba labai dramatiškai, bet argi ne aš visada troškau mirties? Būtų labai poetiškas būdas išeiti.
Nebandžiau rėkti. Iki to momento gyvenime nesupratau kaip žmonės būna išprievartaujami, nes visą laiką būdavau pakankamai stiprus kad galėčiau pasipriešinti (kai su klasiokais žaisdavom imtynes ar panašiai). Iki to momento, kai pasijaučiau visiškai bejėgis. Iki šiol nesuprantu, kodėl Rugilė paliko mus dviese vienam kambary, pasirodo kad ne aš vienas naiviai galvojau, kad įmanoma suaugėliškai pasikalbėti.

"-Kodėl tu mane ignoruoji?"*

Kodėl aš nerėkiau? Jie buvo visai čia pat, koridoriaus gale. Ar aš galvojau, kad to nusipelniau?
Neprisimenu, ką jisai sakė. Kažkuriuo momentu, gal po dešimt, trisdešimt ar šešiasdešimties minučių į rūkomąjį įėjo Rugilė, ir aš jos maldavau iškviesti policiją, tada pagriebiau savo paltą ir kuprinę ir bėgau link artimiausio baro, ten kur būna žmonių, ten kur būtų liudininkų, kur kas nors (tikriausiai) jį sustabdytų jei jis bandytų dar kažką man padaryt.
Jis mane pasivijo Rotušės aikštėj kai bandžiau prisidegt cigaretę.
"-Kodėl tu nuo manęs bėgi?"

Tą naktį bijojau užmigti.

~

Kitą naktį verkiau iš skausmo ir galėjau užmigt išsirietęs keistoj pozoj, turbūt dėl to kad tiek laiko praleidau prispaustas ant šaltų grindų.
Galvojau, kad tai, ką jis padarė, nebuvo labai legalu, ir galvojau apie tą teisinį dalyką, kai žmonės negali prisiartinti prie tavęs per kelis metrus ar kažkas tokio. Bet bijojau. Iki to momento nesupratau moterų, kurios tyli apie smurtą šeimoje, arba kaltina save. Iki to momento.
Kelis metus priklausiau Gyvajai Bibliotekai, ir per 2014 VDU Pavasarį nusprendžiau pasikviesti Elviną, kadangi jis norėjo daugiau bendros veiklos. Po viso švelniai tariant Velykų "fiasko" Gyvoji turėjo vykti Vilniaus Knygų Mugėje, vėliau kitose vietose, ir galiausiai VDU Pavasario festivalyje Kaune, ir aš parašiau mūsų vadovei Indrei paaiškindamas visą situaciją, su viltim kad jis bus išmestas iš mūsų organizacijos, nes naiviai tikėjausi jog smurtas (kad ir koks jis bebūtų) prieš kitus narius yra netoleruotinas.
Naivumas yra bruožas, iš kurio dar neišaugau. Man buvo pasakyta, kad nieko negalima padaryti.
Vėliau rašiau savo draugei Indrei, kuri administravo Gyvosios puslapį veidaknygėj. Ir vėl nieko nebuvo galima padaryti.
Mane labiausiai nustebino žmonių reakcija, ypač po to, kai paviešinau jo laišką man, kviečiantį "į dvarą" "išsiaiškinti dalykus" ir "pasikalbėti".

"dude.
aš tavęs neteisiu
bet viešinti asmenines žinutes? rimtai?"

Tik vėliau, po kažkiek laiko geriant pigų vyną su K. kažkur ant suoliuko ji man pasakė, kad tai yra atvirkštinis seksizmas - jeigu aš būčiau moteris, ir man būtų padarę tai ką jisai padarė, visi apsišiktų vietoj, bet kadangi kalba eina apie du vaikinus, čia nieko tokio; būk vyras, užsiaugink kiaušus, mes nieko negalim padaryt.

"Rimtai? Tu postini mano laišką savo bloge kai aš bandau gražiai elgtis ir atsiprašyt?"

~

Pasiilgau senų laikų, kai žmonės persekiodavo tave irl su ilgais ploščiais ir akiniais nuo saulės. Internetinis anonimiškumas suteikia galimybę prailginti mano nemigos valandas subtiliais komentarais; bandymai užblokuoti žmogų iš savo gyvenimo irgi turi ribas, tau tenka verbuoti savo geriausią draugą kad parašytų man prašydamas su tavim pasikalbėti.

Kelis asmenybę formuojančius metus praleidau draugų būryje, kur kalbėjimas apie jausmus vykdavo daugiausia kartą per mėnesį, labai prisigėrus, kai laikyti viską savyje nebebūdavo vietos. Mes nekentėm savęs ir neturėjom pasitikėjimo savimi, ir kad žmonės mus mėgtų, išmokom apsimesti kad pasitikėjimo turim daugiau nei 110%, todėl tokie menkniekiai kaip "emocijos" buvo nereikšmingi. Manau, kad panašų požiūrį perėmė likusi visuomenė. Niekam nerūpi, kad tau blogai, nes "kitiem būna dar blogiau". Dėl to šitas tekstas atrodys kaip dėmesio reikalavimas, o aš pasirodysiu kaip auka.
~
2015 08 28

Hello, friend

It comes out of the blue, like a change in weather. After months of sun and hotness that made me sweat like Donald Trump surrounded by Mexicans the sky is dark; heavy rain weighs down the atmosphere, and with it, everyone's mood.

Gone is the aura of positivity and "I-don't-do-negative-emotions-because-they're-a-waste-of-energy". Gone is the progress of trying to be a better person.

Enter suicidal thoughts, over-eating, reliance on alcohol, inability to concentrate, the difficulty to understanding your emotions because you feel like there's a heavy suffocating blanket on your mind, enter the difficulty of getting up or remembering to shower or to take pills or to pretend to be pleasant so people would leave you alone. Enter light sensitivity. Enter wanting to get back with your ex so he could finally kill you. Enter over-dramatization. Enter the obsession with sharp objects: butter knives, bread knives, meat cleavers, razors, scissors, the rim of the can of olives I just opened, letter openers and edges of paper.

Enter my good old friend.

Hello, friend.

It's been a while.

Noah and the Whale

Po kelių (keliasdešimties?) šventvagiškai subjaurotų vyno taurių (su mineraliniu ir ledukais) man prieš akis stovintys vaizdai pagaliau sugula į datų bei įvykių dėžutes - autobusas, per pusę pirkta Bobelinė, karjeras Arlaviškėse, mano pirštai Nojaus plaukuose, Nojaus ranka ant mano kelnių, mano ranka Nojaus kelnėse, Gabrielės lūpos ant mano lūpų; kažkas negerai ir mes sustojam degalinėje, iš piniginės ištraukiu saują monetų ir mes devintam forte, Gabrielė krenta ir kitą dieną puikuojasi gipsu, kaip kad aš prakirsta lūpa ir mėlyne po ranka.

Ir aš neabejosiu Nojaus girtumo laipsniu, kai pasirinko mane (nes matė būdamas blaivus), negalvosiu kad jam sumokėjo kad mane pabučiuotų, ar kad tai buvo dalis "Tiesos-drąsos", ar kad manęs visi nekentė, ar kad viską susapnavau, nes ištikrųjų turbūt tiesiog gulėjau haliucionuodamas savo prakaito klane po vienišos vakarienės ir kelių taurių (butelių?) vyno.

Negalvosiu apie abejones ar ligas ar visas savo paranojas, tiesiog kasdien gersiu vaistus ir, jei ne Rugilės "tavo čiūvas iš pirmadienio iš Niujorko. And I'm probably fucking him tonight" prisiminčiau vieną kart gyvenime pasitaikančią galimybę su ~šypsena~.

Su savim visur nešiojuosi laišką, sakantį, kad įstojau, nors negaliu sakyt, kad daug kur einu - karštis sunkiasi į mane ir traukia iš vidaus visą prakaitą tarsi žmona pinigus per skyrybas. Lūpdažių žymės ant kavos puodelio briaunų persikelia ant rasotų stiklinių, sklidinų ledukų, dažniausiai atsiklaupus garbinant Ventiliatorių - kuris namie tik vienas ir negali patenkinti visų iš karto ( ͡° ͜ʖ ͡°)

Po dienos su Veronika Krautuvėle ir Vė V Vil belieka tik verkt kaip man pasisekė: dėl visų materialinių vertybių (kaip kad naujo, bet jau nudaužyto telefono), dėl aštuonių matches Tinder'yje (kai vienas net parašė!) ir žmonių, kurie iki šiol išbuvo su manim, kad ir kaip skundžiausi gyvenime ir juokiausi iš vaikų invalidų. senk u

Pastarasis mėnuo buvo labai, labai keistas.

Pirmiausia, išsprogo visas tas dalykas su Sapfo - įrašu pasidalino TJA, peržiūros siekia 200, o paskutinį kartą taip buvo ok aš peržiūrėjau visus įrašus ir taip nebuvo, apie du šimtus peržiūrų turi įrašas su daug nuotraukų apie mėgstamiausius albumus.

Viskas buvo labai keista, todėl kad aš beveik visą laiką praleidžiu namie, ir sociofobija suvešėjo, įleido šaknis, ir dėl to palikti namus yra truputį sudėtinga. Dėl to ir vykti į Sapfo buvo truputį sudėtinga, ir dėl to didžiavausi savim, kad pradėjau pokalbius su nepažįstamais žmonėm, dariau akių seksą su čiūvais ir Artūrui Kažimėkui padaviau ranką. Kadangi dėl patyčių aš įpratęs neįsimint veidų kad niekas man nesakytų "Į ką žiūri?", kitą dieną Sapfo neprisiminiau visų žmonių kuriuos buvau sutikęs prieš tai, ir jų neatpažinau, kai jie su manim sveikinosi. Negana to, kažkada parašė Michael (nors aš jo klausiau kaip sekasi gal kokius tris kartus per pastaruosius tris metus) ((aišku, kai atrašiau, jisai neatrašė į mano atsakymą)). Galiausiai kažkokia mergina man pamojavo laukiant troleibuso stotelėje

Nebemoku skaityti veidų. Gal todėl kad penkis metus praleidau tarp žmonių, kurių gimtoji kalba buvo sarkazmas.

Sapfo '15, arba "no hetero"

Kažkada čia (trečiadienį?) su Vilmante ir Kamile girti nuėjom į mokyklą, aš gavau kažkokį popierių ir mes fotkinomės koridoriui, kol po kelių butelių, cigarečių pakelių ir vaistų nuo alergijos Vė man pasiūlė varyt į Sapfo, gėjų ir lesbiečių ir feminisčių ir visko tarp jų festivalį, ir po ilgo planavimo, skundimosi, atsisakymo važiuot ir keturių valandų miego mes stovėjom Žeimiuose, kurių gatvės atrodo (ar bent jau atrodys po remonto) geriau nei mano rajono. Aš po Galapagų praeitais metais don't do festivaliai, nes man iškylauti patinka nebent su pilnu patalynės komplektu palapinėje bei mobiliu elektros generatoriumu pasikrauti telefoną, arba ypač kai minėtoji palapinė yra mano kieme ir bet kada gali nueiti ir palįsti po dušu. Žodžiu, pasistatėm mano tėvų keturių vietų (ar daugiau, priklauso nuo fantazijos) palapinę be jokių vyrų pagalbos ir kaip dvi nepriklausomos emancipuotos moterys pradėjom pirmą vyno butelį. Nusipirkom tobulų ženkliukų:

sutikau virtuvėję savanoriaujančias Dovilę ir Mildą ir pagaliau ištaikiau progą nusipirkti jų veganiško riešutų sviesto,

kurį kitą rytą išbandėm pusryčiams (sakyti kad "nepasigailėjom" ar kad "buvo labai skanu" atrodo žiauriai nuvalkiota, man atrodo kad ir taip visiem aišku kad buvo žiauriai skanu????).

                    Čia yours truly, labai neaiškioj ir tamsioj nuotraukoj, kaip ir pridera rašytojams

Vienas iš dalykų, į kurį labiausiai norėjau nueiti, buvo rašymo dirbtuvės, ir su trupučiu alkoholinės drąsos meditavom, rašėm, plėšėm ir vėl rašėm ir netgi skaitėm (buvo siaubinga, bet paprasčiausiai tingėjau jausti gėdą) ką parašėm. Šalia sėdėjo Neringa Dangvydė (Vilmantė nežinojo, kas jinai tokia).

Jūs net neįsivaizduojat kaip buvo faina pagaliau praleisti laiką tarp savo žmonių, kai 24/7 esi priverstas būti šalia visų šitų heteronormikų. Taip aš jaučiausi kokias dvi minutes, kol supratau kad esu a) lauke pilnam daug nepažįstamų žmonių b) turbūt didžioji dauguma jų yra queer, o jūs žinot kokie judgimental gėjai gali būti. So yeah, sociofobija "šoka pasiutpolkę", bet geriu daugiau ir net sveikinausi su nepažįstamais žmonėm ir priėjau prie kitų pasikalbėt ir dėl to labai savim didžiuojuosi. Ėjom klausytis poezijos ir aš nieko nesupratau, bet žiauriai patiko (turbūt) Gabrielė Labanauskaitė Diena, kuri dar ir buvo rašymo dirbtuvėse. Vilmantė paskaitė savo poeziją, tada aš užsimaniau paskaityti savąją, bet buvo gėda ir baisu. Tada gėrėm Aušros Kaziliūnaitės naminį vyną, ir Vė suprato, kad čia antras kartas, kuomet leidžiam laiką su publikuotais autoriais. Galiausiai pasidaviau alkiui ir nusipirkau buritą su pupelėm, gvakamole ir salsa picante iš latvių šeimos, kur tėtis buvo su tobulu sijonu, o jo dukra dėjo salsą (viskas apie tą šeimą buvo goals): nors ir buvau Amerikoj, gvakamolės neragavau, bet ten visi svaigsta dėl gvakamolės. Net mano močiutei patiko gvakamolė. Bet aš nekenčiu avokadų ir laikausi savo nuomonės, jog gvakamolės skonis yra it sutrintų žolių. Blogąja prasme. Tada stovėjom prie dvaro įėjimo kol kažkokie muzikantai ruošėsi koncertui, kol pamačiau kad jie su partitūrom (visada geras ženklas), ir tada išgirdau pačius nuostabiausius pasaulyje styginius ir seksualiausius visatoje pučiamuosius. Palikau visus ir bėgau į dvaro vidų išsiaiškint, kad drįsta taip grot, ir stovėjau tenai pusvalandį, kol jie baigė.
Verkiau tris kartus. Gal dėl merės-chuanos, gal dėl triptano (tai tarsi nereceptiniai antidepresantai, kurie skatina seratonino gamybą; 15€ Euro Vaistinėje; man atrodo kad padeda), gal dėl to, kad po nežinia kiek laiko muzika mane sugebėjo sujaudint iki ašarų ir priverst kažką jausti. Jie grojo Terrio Riley "In C". Jie vadinasi Ensemble Synaesthesis. Blogiausia dalis yra ta, kad vienas iš atlikėjų, klarnetininkas buvo taip vadinama mano gyvenimo meilė. Festivalyje įsimylėjau dešimtis vaikinų ir dešimtis merginų, bet tik du yra (ar buvo?) gyvenimo meilės.
Ar žinot knygą filmą "Prozako karta"? Tai tipo depresuotų žmonių biblija apie tai kaip Christinos Ricci veikėja suserga depresija; žodžiu, ne esmė, esmė tame, kad protagonistė norėjo būti rašytoja, ir parašė sėkmingą Lou Reedo koncerto recenziją (kurią aš iki šiol prisimenu bet ne tiek gerai kad galėčiau pacituot), už kurią gavo Rolling Stone žurnalo premiją. Tai va, klausantis pasirodymo galvojau panašiai parašyti rezenciją, nes sėkmingai jį galėčiau prilyginti seksui - man į ausį įsakmiai dejuoja accelerando! fortissimo! ir atrodo kad tuoj pasieksiu klimaksą, bet tada tempas sulėtėja (mes pakeičiam pozą) ir jie paima mane iš naujo. Grįžęs namo radau subraižytą petį ir man skaudėjo kaklą - visai kaip po sekso. Klavišininkas per visą kūrinį buvo išsišiepęs.
Po koncerto klarnetistui awkwardly padaviau ranką ir pasveikinau su tobulu pasirodymu (vėliau galvojau, ar bus labai stalkerish jei pridėsiu į draugus, o tada supratau kad jau nuspaudžiau mygtuką). Vė ėjo miegot, o aš į dvaro ekskursiją kur nieko negirdėjau ką kalbėjo ir kur buvo bdsm (it's very in these days) performansas. Apsidairiau ir supratau, kad eilinį kartą esu vien(iš)as, be draugų, bet pažįstamų kuriuos drįsčiau susirasti ar užkalbinti, tad teko persirengti berankove maike iš Targeto ir hand-made džinsiniu švarku a lá Perfume Genius in "Fool", pasiimt tašę alkoholio ir šokt pagal UMIKO ir DJs Sima & Šalnė. Kažkoks vaikinas su garbanotais plaukais pasisveikino paduodamas ranką (tik vėliau susipratau kad galėjau jam pasiūlyti alaus) ir iškart pagalvojau - What are we? Kokioj stadijoj mūsų santykiai? Ar man įsikraustyt? Jaučiu kad numykiau kažką ko jis neišgirdo ir tiesiog atrodžiau kaip pretenzinga užsišikus šiknaskylė. Tada nuo šokinėjimo tašėj iššovė šampanas, apliejo Vilmantės tašę ir mano batą ir pakelį nosinių ir nuėjau miegot - be sužadėtinio, be gyvenimo meilių ar iliuzijų į pastarąsias. Kitą (sunkų ir nestabilų) rytą kažkas praėjo ir su manim pasisveikino, virtuvėj ieškant vandens kavai dvi merginos su tobulais plaukais pasakė "O, čia jis."; "Tavęs klausant visą laiką susimąstai ir pagalvoji: Hmm" ir aš pasimečiau tiek kiek dar buvo įmanoma ir nieko nesupratau ir dabar galvoju kad gal pradėjau vaikščiot per miegus ir dėstyt savo nuomonę apie baltaodžių kultūros asignavimą ar heteronormatyvias visuomenes; ir tada Jūratės paskaitoj apie pinkwashing Izraelyje man kažkas pamojavo, tai tiesiog susiradom transportą iki Kauno su viena švede Monika ir mus pavežė iki centro; ir pagalvojom nueit kavos ir kalbėjom apie viską ir grįžau namo, ir mama nupirko picą, ir stūmiau laiką iki tol, kol nebebus karšto vandens; ir pagalvojau, kad galiu kažką parašyt.

Gavom daug dovanų:

Tad jeigu norit prezervatyvų, masažo aliejaus ar nuolaidų sekso žaislam ar suaugusių pažintim, nežinau, like and subscribe, share and boost, sekit mane tumblery, sekit mane tvitery, atsiųskit man gėlių

i swear this is not poetry

Aš sakiau "Ne", matyt, pasigirdo "Taip"

Ir dabar save kaltinu

Kad

Kad

Niekad nesupratau poreikio vertinti, kritikuoti

Išsakyti nuomones apie gyvenimo kokybę (4, paskatinimui)

Ar lyginti; kad pas tave daugiau, mažiau arba lygu

Juk vistiek mirties akivaizdoje mes visi būsime lygūs;

Bent jau man taip sakė

Tai buvo mano kaltė

Tai buvo mano kaltė

Aš tave supykdžiau

O po ranka buvo lėkštė

Ir dabar iš manęs visi juokiasi

Ir jeigu tai buvo mano kaltė

Tai kodėl nebegaliu užmigt

Ir bijau kiekvieno vyro

Man labiausiai patiko ta dalis

Kai tu pusę metų maldavai manęs tavim pasitikėti

Ir kai pamatei kad po supuvusiu riešuto kevalu tėra supuvęs branduolys

tau nieko nereikėjo

Aš atsiprašau dviejų savo skaitytojų ir pradinės mokyklos mokytojos

Kad naudoju tiek daug pirmojo asmens

Bet galvoju, gal bent poezijoje...

Kai didžiausias pasiekimas mano gyvenime

Buvo tą kartą nespausti ašmens per stipriai prie odos

Kelis kartus, lygiai vidurnaktį

Mes eidavom link auštančio greitkelio

Aš su savo mėgstamiausiu peiliu

Tu su žibintuvėliu

Ir gulėdavom kol šviesos priartėdavo pernelyg arti

Ir bent sekundės dalį

Tai buvo baisiausias dalykas pasaulyje

#Poezija #Vizijos #Eilės #Pavasario garsai #Prie Didelio Kelio (gulėsiu veidu žemyn ir verksiu) #menas #MENAS #Lietuvos rašytojų sąjunga #Nacionalinė premija #Kontekstinis autorius #Undinė fucking Razbonavičiūtė #Aš myliu Giedrę Kazlauskaitę #Mantvydas Leknickas

Mano draugai buvo pseudointelektualai
Ir aš šokinėjau aplink juos
Rėkdamas į veidą
„Aš turiu humoro jausmą“

Mane mokė skaityti poeziją
Ir neleido pateikti narystės prašymo
Į jų kastą
Kadangi nestudijavau semiotikos
Ir išsakė konstruktyvią kritiką
Ir dėl to aš atkritau

Neturėjau ką veikti
Todėl nusprendžiau paieškoti dievo
Bandžiau išpirkti nuodėmes
Bet neužteko pinigų

Mane išspausdino Šiaurės Atėnai
Ir dėl to jaučiausi ypatingas
Bet tada sužinojau
Kad Šiaurės Atėnai išspausdino visus
O aš vis dar
Nemoku
Semiotikos

Mane privertė domėtis poezija
Nes nebemoku rašyti esė
Ir parašiau šias "eiles"
(Bet jos labai blogos
Nes tradiciniai ketureiliai yra pasenę ir išėję iš mados
Bet jūs tik pažiūrėkit į mane
Kai kur daugiau nei keturios eilutės
Ir įdėjau skliaustus
Ir nieks nesirimuoja
Gal dar rasit gramatikos klaidą kitą)
Ir aš pagalvojau
Kad net ir mano bezdalai
Užrašyti natomis
Išskaidyti po naują eilutę
Skaitytųsi
Kaip
Menas

In order to update, you need to restart your computer

Jaučiuosi kaip seksualiai aktyvi, emancipuota dvidešimtmetė mergina, nekantriai laukianti mėnesinių (nes tai reiškia, kad ji nenėščia). Neturiu ką veikt, bet gyvenu laukimu. Egzaminų atsakymai kabo virš galvos it sėklidžių kapšelis, ir NECas erzina mane neleisdamas palaižyti. Surinksiu minimumą, ir, Giedrės Kazlauskaitės žodžiais, "Sudie, mokykla". Sudie būsimoms Maximos kasininkėms bei Senukų konsultantams (juokauju, vaikai, žinau kad kai kurie kažką gyvenime pasieksit), sudie mokytojom su nediagnozuotom psichologinėm ligom, sudie tualetams be užraktų ar tualetinio popieriaus.

Padariau gyvenime daug klaidų. Per daug pasitikėjau žmonėm. Leidau sau tapti durų kilimėliu, nes vaikystėj mama vis kartojo, kad niekad neturėsiu draugų, o aš jų norėjau (o gal labiau norėjau įrodyti kad ji neteisi), ir leidau lipti man per galvą.

Padariau daug kvailų dalykų, kad kažką pajausčiau. Du kartus buvau susižadėjęs, su žiedu ir viską. Gėriau daug, ir dideliais kiekiais, ir rūkiau, ir gulėjau lovoj su žmonėm, kuriem nieko nejaučiau. Žalojau save. Bandžiau verkt ir daužyt daiktus.
Išvados? Išvadų nėra. Nėra laimingos pabaigos, ar net tragiškos, nieko nėra.
Yra tik prisiminimai, didelės svajonės ir talento trūkumas.
Metu kortas, ir jos žada viziją, protą ir jėgą.
Baigėsi brendis

Mane pakvietė į dvarą*

Subject: An invitation / My final attempt
Body: I can hear your heart as it starts pounding the moment I try to reach you

I can almost feel your blood rushing to your head when I call out to you

Tell me, darling, is it the psychopath who's chasing you, that makes you shiver

Or is it the obscurity which gave birth to a beautiful demon?

Kodėl aš nuo tavęs dar neatsipisu? Ar aš tikrai nesveikas abusive lochas marozas (kuris neplauna galvos??)?

Neatsipisu, nes nenoriu tavęs paleisti dėl daugelio priežasčių, viena iš jų yra ta, kad aš žinau, kad mano paveikslas, kurį susidarei galvoj yra iškreiptas ir neteisingas. Galbūt dalinai dėl mano kaltės, nes būdamas su tavim bandžiau būt tuo, kuo nesu ir apsimest, kad neturiu bruožų, kuriuos turiu (vien todėl, kad bijojau, kad tau nepatiksiu koks esu, whatever). Taip, aš violent ir turiu neapykantos savyje, bet ne daugiau, nei tu. Tai, ką tau padariau (apspjoviau, pin down'inau), padariau todėl, kad you have no fckn idea kaip man negerai buvo dėl tavo elgesio, kurio aš tada nesupratau, aš nežinojau ką daryt, buvau piktas kaip niekad ir pasielgiau impulsyviai. I mean srsly, nei aš guminis, nei aš galiu visąlaik apsimest, kad tavo elgesys man nedaro įtakos. Jei aš anksčiau būčiau supratęs, kad tu manęs legitimately bijai, aš būčiau kitaip elgęsis. Aš tiesiog galvojau, kad tu taip elgiesi, nes galvoji, kad dėl to nebus jokių pasekmių, kad tu manęs tiesiog šiaip nekenti or something.

Jo, aš biškį lochas ir kartais tingiu galvą išsiplaut, bet ne psichopatas ir ne abusive. I'm a guy after all, aš net nesitikėjau tokios tavo reakcijos į tą pargriovimą... "nužudyk mane", "iškviesiu policiją"... Tu žinai, kad aš tau gyvenime netrenkiau ir netrenksiu on any circumstances, right?

Anyway I still like you like THIS MUCH *rodo kiek*, nes tu unikaliausias ir įdomiausias (vienas gražiausių as well) žmonių, kuriuos man teko (bandyt) pažint ir noriu, kad pagaliau nustotum bėgt nuo to, ko net nesupranti (aka manęs šitoj situacijoj).

Taigi, kviečiu tave ryt į savo tėvo dvarą (Šatijų dvaras. gali pasigūglint). Ten bus Rugilė (su kuria galėsi susitaikyt, nes ji šiaip nori su tavim bendraut, bet nesiruošia tau ropot po kojom, kaip kad aš pastoviai ir prašyt, kad bendrautum. Pretty sure, kad ir tu nori su ja bendraut, bet nu čia tik mano kvaila prezumpcija) ir GAL Tautvis. Dat about it.

P.S. Gali pasiimt peilį, bet siūlyčiau šautuvą. :P

* Šis tekstas yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autoriaus vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

"4:20. Stoviu eilėj prie kebabų." - 1/12/14 4:20

Ir aš norėčiau mokėt perteikt viską, ką noriu pasakyt, ir žinoti, kodėl man skauda penį arba kaip veikia mokesčiai; vietoj to tiesiog bandau prisiminti visus dalykus, kuriuos pavogiau - kodėl melas man ateina automatiškai? Pamažu mėsa tarp dviejų plaučių užsitraukė, ant viršaus tokia trapi blizganti plutelė.

Šlykštūs kvapai primena jį, psichopatą, mano fakbojų (didelis kiekis Nivea dezodoranto, prakaitas plaukuose), kuris sugeba grįžti karts nuo karto vis naujais būdais, ir iš to kyla klausimas - ar pabėgsiu nuo jo kitoj šaly, ar mane susiras, ar pagaliau nueit į policiją; vietoj to bandau prisiminti kada paskutinį kartą verkiau - prieš tris, keturis metus - ir kodėl nesugebu to daryt automatiškai.

Vaikai

Cigarečių nuorūkos it gėlės gete; vaikai šitam rajone rūko jau ilgai. Mes sėdim ant priemiesčio stogų ir geriam pieną iš pakelių. Dalinamės pypkėm ir dantų šepetėliais.

Ir Bilio brolis Denis buvo atleistas iš CVS toliau, gatvės gale, prieš tai pavogęs raktą nuo alkoholio spintelės. Mūsų rankos visada pilnos ir mes visada bėgam.

Mes neinam mokyklą ir nedarom namų ruošos. Mes vaidenamės stovėjimo aikštelėse ir maisto prekių parduotuvėse.

Šerė nuo šiol nešioja palaikomąją liemenėlę; jinai leopardinė ir su nėriniais. Ji dėvi roko grupių marškinėlius kuriuos yra suplėšius į skutelius ir nužiūrinėja mane kol pinam virves su Disneilando praėjimo kortele autobusų stotelėje. Ji sako kad jos mokytojas bandė ją išpisti. Ji kalba apie savo tėtį.

Mūsų tėvai eina miegoti anksti. Kartais visi pameluojam kad miegam pas draugus ir nakčiai tampam benamiais, bet nieko tokio. Einam į parką. Sėdim rasoj ir žolėj ir rūkom suktines iki saulėtekio.

Ir aš niekada nesakysiu draugam kad nekenčiu rūkyt žolės nes man patinka bičiulystės jausmas kuriuo dalinamės būdami apsinešę.

Vakarėliai namuose pasidaro nuobodūs bet Eimės sesers vaikinas yra dyleris ir mes surandam būdų kaip praleisti laiką.

Aš esu vietinis kokseris be pinigų, pinantis palaidas gijas ir sekantis ilgas pasakas. Esu palaidas stipinas ir kulminacija anekdoto, kuriuo nesuprantu.

Ir Matas sako ne tiek bijantis mirties, kiek numirti nekaltas, numirti vienišas. Sakau jam kad jei būčiau pana, numesčiau jam kaulą.

Ir Kimė sako kad yra pavargusi ne nuo šitų scenų, o nuo vaikinų jose; tų traukinio bėgių vaikinų su mažais peniais ir dideliais ego. Bet ji vistiek pripildo savo "Hello Kitty" rankinę keturiasdešimtinėm ir nešvankiai šoka su konduktoriumi.

Ko nors gražaus ir paslaptingo

Draugystės yra kaip pamatai. Žmonės deda medinius pastolius, kurie padeda tau lengviau išsilaikyti. Iš jų pasisemi kažko naujo, kažko naudingo. Atrodo, jais galima pasitikėti, ir prie jų ramsčių pripranti kaip prie natūraliauso dalyko pasaulyje. Bet galiausiai tie mediniai pastoliai sutrupa, ir telieka išsilaikyti pačiam visu savo svoriu.
Kai kurie žmonės yra kaip termitai, kurie graužia tave iš vidaus ir bando sugriauti.
Kai kurie žmonės tik apsimeta ramsčiais, bet paslapčia turi nesveiką pasitenkinimą žiūrėti, kaip kiti griūna. Todėl, kad patys nebeišsilaiko.
Ir tada tu lieki vienas.

Vienatvės lysvės sėjamos rankose, ir jose žydi liūdesys.
Trys, keturi rėžiai. Kol išmoksti išsilaikyti pats.
Nes jie tebuvo mediniai pastoliai, o tu esi mūrinis namas ant jūros pakrantės.

Petrichoras

                                                                                                               Krisui K. ir Kamilei Š.

...kol galiausiai tu sutiksi berniuką, kuris kvepės kaip peleninė ir dėvės ilgus plonus megztinius. Jam irgi patiks kvapas po lietaus arba kandžiojamas kaklas, bet jis niekada tau neparašys, tuo labiau neatsilieps į tavo skambučius. Tu vistiek skambinsi. Jis visada atrodys gerai nedėdamas pastangų, bet jam nepatiks tvarkytis savo kambario. Po kurio laiko tau atrodys, kad Jis priklauso tau. Atrodys, kad visas pasaulis yra apvyniotas aplink jo kaulėtą pirštą. Jisai nesupras, kad tavo žaizdos yra dėl jo, bet vistiek bandys jas susiūti. Dėl jo drebės rankos ir tu gersi litrus kavos, bet galiausiai suprasi, kad viskas apie jį yra iliuzija. Tu manysi, kad eini jam iš paskos, bet jis stovi vietoje. Būsi užstrigęs galvodamas, kad niekas Jo nepažinojo taip kaip tu. Bet niekas jo nepažinojo, nes iliuzija yra tiesiog iliuzija, gal ir kvepianti kaip peleninė ir dėvinti ilgus plonus megztinius. Tu sėsi į autobusą, o jis

             liks klaidžioti susigalvoto miesto gatvėmis
         gyvas tik lūpdažiu
      kol galiausiai pavirs
   šventąja niekeno dvasia