Friday, October 23, 2015

10.23 3:34

I think about how disgusting my body looks with all its scars and stretch marks, I think about how ever since childhood I thought about it as a shell that doesn't really belong to me, which will later fall off and I'll emerge as a beautiful person; then later I'll go to therapy and take some pills and maybe have shock therapy to rewire the power lines in my brain and become a good person, a beautiful person both inside and out. Maybe then I'll stop hating people who like me and abuse won't be the only thing that excites me sexually. Maybe the elusive feeling of wanting to play my arms with sharp objects like a violin will pass; opening holes for the sadness to go away, so to speak. Maybe I'll learn how to manage a relationship that doesn't end up with me on the floor, with a nice guy and everything, and I won't ask him to understand; I just need him to listen. He'll leave me alone when I have spikes growing out on my pores, and in return I will love him. I will love him. I will love him.
I'll stop breaking apart the minute things won't seem perfect, I will no longer feel the need to break into tears every now and then, I'll stop over-analysing and blowing things out of proportion and tapping my fingers on surfaces in a twitchy manner when I get nervous.

The heirloom every fresher received, a bracelet with a heart, has a really sharp end.

I haven't done this in a while.

Friday, September 11, 2015

Kai buvai duše, bet vistiek nesijauti švarus

"Ką daro normalūs žmonės, kai būna taip liūdna? Jie kalbasi su savo šeima ar draugais. Ar bent jau man taip atrodo.
Šiuo metu tai nėra įmanoma." - Mr. Robot, "eps1.0_hellofriend.mov"

Ar po kokių penkiolikos, dvidešimt metų mes visi susėsim "kaip šeima" ir be teisimo galėsim pakalbėti apie visas klaidas ir sprendimus mano gyvenime? Ar mes kalbėsim apie mano randus, suvartotą alkoholio kiekį ar išbandytus narkotikus su šypsena? Ar galėsim aptarti mano (galbūt) būsimus kūrinius kaip kūrinius, o ne hobį, trukdantį man susirasti "tikrą" darbą? Ar būti "prie meno" tebebus savotiškas įžeidimas? Ar aš galėsiu atvykti į tėvų namus su savo "draugu", ir pristatyti jį kaip savo vyrą? Ar apie tėvų namus kada nors galvosiu kaip apie saugią vietą, kur gali būti savimi? Ar dings pastovus noras vemti ir verkti kai nuotaika pablogėja?
Ar nustosiu remtis į alkoholį, kai būna liūdna?

~

Šiandien mano draugas yra įspūdingas "Kagor" butelys, 750 ml tūrio, su spindinčiais vitražais ant etiketės. Reikėjo rinktis tarp jo ir degtinės, kurią skiesčiau nebent su vandeniu.
Nežinau kodėl pabėgti nuo žmonių į sodą ir likti vienam su savo mintimis pasirodė gera idėja.

~

Man atrodo, kad pagaliau atėjo laikas viską išsipasakoti. Nebeslėpti žmonių po slapyvardžiais ar sutrumpinimais, bandyti sudėlioti mintis kiek įmanoma rišliau, su glianciniu žodynu ir angliška sakinio struktūra.
Galbūt tai išeis į naudą bent vienam iš mūsų. Galbūt aš sužinosiu kažką naujo.
Galbūt tai paaiškins kodėl su savimi visada nešiojuosi peilį, ar kodėl tamsiausiuose kampuose visada tikiuosi to, ko bijau labiausiai (kas keisčiausia, aš vistiek einu į tuos tamsius kampus; nežinau ar tai yra drąsu, ar sadomazochistiška).

Tiesa ta, kad aš bijau vyrų.
Tradicinis vyriškumas man visada asociavosi su agresija ir smurtu; jeigu žvelgtume į tai iš psichologinės pusės, šaknys slepiasi vaikystėje (o kaip kitaip?) - ryškiausias prisiminimas apie senelį yra tai, kaip jisai mane erzina su metalo pjūklu. Būdamas mažas fiziškai negalėjau pakęsti aparatų, skleidžiančių didelį garsą, todėl tyčinis pjūklo junginėjimas ir kišimas arčiau mano veido privertė mane apsiverkti ir bėgti kuo toliau nuo garso šaltinio. Turbūt nieko teigiamo nepridėjo mano asocialus tėvas ir jo diržas, "profilaktiškai" naudotas 'edukaciniais', o gal netgi 'charakterio grūdinimo' tikslais.
Galiausiai viską vainikuoja mano santykiai su Elvinu, mano [praktiškai] pirmu (ir paskutiniu) vaikinu.

~

Prieš daugiau nei metus, kovo keturioliktą, aš gėriau tavo alų kurdamas pirtį ir laukiau kol atvažiuosi (o gal ateisi pėsčiom per mišką, iki jo pavežtas mikriuku, nes pavėlavai į paskutinį autobusą). Tą naktį, antrą valandą, aš paėmiau tavo nekaltybę, o tu manąją. Po visko pradėjai nekontroliuojamai juoktis, žvengti daugiau nei pusę minutės, kol aš žiūrėjau į tavo nuogą kūną ir bandžiau suprasti, ką padariau blogai.

Rugpjūtis. Mano džinsai ir apatiniai nusmaukti iki pačios apačios, jisai keistai palinkęs virš pirties gulto šalia dėžių su senais laikraščiais ir žurnalų stirtų. Bandžiau naudoti sušąlusį kokosų aliejų lubrikacijai ir baigiau gėdindai greitai, vėliau šlykštėdamasis visu aktu ir bandydamas gėdą nuplauti  tėčio skardine alaus ("Gintarinis" šviesusis alus, 1 Pinta"). Viskas baigėsi ten, kur ir prasidėjo; mano pirmas ir mano (turbūt) paskutinis, prieš išvažiuojant, prieš paliekant visus ir visas ir su savimi pasiimant tik knygas ir lūkesčius.

~

Jo vardas buvo Elvinas Jonėnas, ir jisai mane eilinį kartą paliko kelios dienos po mano 18-to gimtadienio. Po to buvo kažkelintas pasikalbėjimas apie santykius, "be proto pisimo". Aš sutikdavau susitikti ir pasikalbėti pirmus keturis kartus, nes maniau kad duosiu žmogui 'dvasios ramybės' ir jis pagaliau paliks mane ramybėj.

Per naujus metus jis spjovė man į veidą, nes "prideramai su juo neatsisveikinau".

Vėliau buvo daugiau bandymų 'pasikalbėti', kuriuos aš ignoravau, nes galvojau kad keturi kartai yra pakankama, ir dar vienas bus tiesiog bevaisis, nes aš negaliu būti tuo, kuo jis nori kad aš būčiau.

Velykas šventėme pas Deividą. Visi gyrė mano mamos tuno tortą, ir galiausiai manęs buvo paklausta, ar nieko prieš jei prisijungs Elvinas. Klaidingai maniau, kad esam suaugę, psichologiškai stabilūs žmonės.
Todėl kad mums dviese likus rūkomąjame man bandant išeiti jis mane pargriovė ir laikė prispaudęs prie žemės. Bandžiau spardytis, trankytis, pešti jam plaukus ir draskyti nagais, bet jis paprasčiausiai buvo per stiprus. Netgi bandžiau jį bučiuoti, tikėdamasis kad atitrauksiu jo dėmesį ar kad jis bent trumpam atleis savo pirštus ant mano riešų ir galėsiu bent šiek tiek išsilaisvinti. Galiausiai maldavau kad jis mane nužudytų; žinau kad tai skamba labai dramatiškai, bet argi ne aš visada troškau mirties? Būtų labai poetiškas būdas išeiti.
Nebandžiau rėkti. Iki to momento gyvenime nesupratau kaip žmonės būna išprievartaujami, nes visą laiką būdavau pakankamai stiprus kad galėčiau pasipriešinti (kai su klasiokais žaisdavom imtynes ar panašiai). Iki to momento, kai pasijaučiau visiškai bejėgis. Iki šiol nesuprantu, kodėl Rugilė paliko mus dviese vienam kambary, pasirodo kad ne aš vienas naiviai galvojau, kad įmanoma suaugėliškai pasikalbėti.

"-Kodėl tu mane ignoruoji?"*

Kodėl aš nerėkiau? Jie buvo visai čia pat, koridoriaus gale. Ar aš galvojau, kad to nusipelniau?
Neprisimenu, ką jisai sakė. Kažkuriuo momentu, gal po dešimt, trisdešimt ar šešiasdešimties minučių į rūkomąjį įėjo Rugilė, ir aš jos maldavau iškviesti policiją, tada pagriebiau savo paltą ir kuprinę ir bėgau link artimiausio baro, ten kur būna žmonių, ten kur būtų liudininkų, kur kas nors (tikriausiai) jį sustabdytų jei jis bandytų dar kažką man padaryt.
Jis mane pasivijo Rotušės aikštėj kai bandžiau prisidegt cigaretę.
"-Kodėl tu nuo manęs bėgi?"

Tą naktį bijojau užmigti.

~

Kitą naktį verkiau iš skausmo ir galėjau užmigt išsirietęs keistoj pozoj, turbūt dėl to kad tiek laiko praleidau prispaustas ant šaltų grindų.
Galvojau, kad tai, ką jis padarė, nebuvo labai legalu, ir galvojau apie tą teisinį dalyką, kai žmonės negali prisiartinti prie tavęs per kelis metrus ar kažkas tokio. Bet bijojau. Iki to momento nesupratau moterų, kurios tyli apie smurtą šeimoje, arba kaltina save. Iki to momento.
Kelis metus priklausiau Gyvajai Bibliotekai, ir per 2014 VDU Pavasarį nusprendžiau pasikviesti Elviną, kadangi jis norėjo daugiau bendros veiklos. Po viso švelniai tariant Velykų "fiasko" Gyvoji turėjo vykti Vilniaus Knygų Mugėje, vėliau kitose vietose, ir galiausiai VDU Pavasario festivalyje Kaune, ir aš parašiau mūsų vadovei Indrei paaiškindamas visą situaciją, su viltim kad jis bus išmestas iš mūsų organizacijos, nes naiviai tikėjausi jog smurtas (kad ir koks jis bebūtų) prieš kitus narius yra netoleruotinas.
Naivumas yra bruožas, iš kurio dar neišaugau. Man buvo pasakyta, kad nieko negalima padaryti.
Vėliau rašiau savo draugei Indrei, kuri administravo Gyvosios puslapį veidaknygėj. Ir vėl nieko nebuvo galima padaryti.
Mane labiausiai nustebino žmonių reakcija, ypač po to, kai paviešinau jo laišką man, kviečiantį "į dvarą" "išsiaiškinti dalykus" ir "pasikalbėti".

"dude.
aš tavęs neteisiu
bet viešinti asmenines žinutes? rimtai?"

Tik vėliau, po kažkiek laiko geriant pigų vyną su K. kažkur ant suoliuko ji man pasakė, kad tai yra atvirkštinis seksizmas - jeigu aš būčiau moteris, ir man būtų padarę tai ką jisai padarė, visi apsišiktų vietoj, bet kadangi kalba eina apie du vaikinus, čia nieko tokio; būk vyras, užsiaugink kiaušus, mes nieko negalim padaryt.

"Rimtai? Tu postini mano laišką savo bloge kai aš bandau gražiai elgtis ir atsiprašyt?"

~

Pasiilgau senų laikų, kai žmonės persekiodavo tave irl su ilgais ploščiais ir akiniais nuo saulės. Internetinis anonimiškumas suteikia galimybę prailginti mano nemigos valandas subtiliais komentarais; bandymai užblokuoti žmogų iš savo gyvenimo irgi turi ribas, tau tenka verbuoti savo geriausią draugą kad parašytų man prašydamas su tavim pasikalbėti.

Kelis asmenybę formuojančius metus praleidau draugų būryje, kur kalbėjimas apie jausmus vykdavo daugiausia kartą per mėnesį, labai prisigėrus, kai laikyti viską savyje nebebūdavo vietos. Mes nekentėm savęs ir neturėjom pasitikėjimo savimi, ir kad žmonės mus mėgtų, išmokom apsimesti kad pasitikėjimo turim daugiau nei 110%, todėl tokie menkniekiai kaip "emocijos" buvo nereikšmingi. Manau, kad panašų požiūrį perėmė likusi visuomenė. Niekam nerūpi, kad tau blogai, nes "kitiem būna dar blogiau". Dėl to šitas tekstas atrodys kaip dėmesio reikalavimas, o aš pasirodysiu kaip auka.
~
2015 08 28

Tuesday, September 8, 2015

Hello, friend

It comes out of the blue, like a change in weather. After months of sun and hotness that made me sweat like Donald Trump surrounded by Mexicans the sky is dark; heavy rain weighs down the atmosphere, and with it, everyone's mood.
Gone is the aura of positivity and "I-don't-do-negative-emotions-because-they're-a-waste-of-energy". Gone is the progress of trying to be a better person.
Enter suicidal thoughts, over-eating, reliance on alcohol, inability to concentrate, the difficulty to understanding your emotions because you feel like there's a heavy suffocating blanket on your mind, enter the difficulty of getting up or remembering to shower or to take pills or to pretend to be pleasant so people would leave you alone. Enter light sensitivity. Enter wanting to get back with your ex so he could finally kill you. Enter over-dramatization. Enter the obsession with sharp objects: butter knives, bread knives, meat cleavers, razors, scissors, the rim of the can of olives I just opened, letter openers and edges of paper.


Enter my good old friend.




Hello, friend.




It's been a while.

Tuesday, August 11, 2015

Noah and the Whale

Po kelių (keliasdešimties?) šventvagiškai subjaurotų vyno taurių (su mineraliniu ir ledukais) man prieš akis stovintys vaizdai pagaliau sugula į datų bei įvykių dėžutes - autobusas, per pusę pirkta Bobelinė, karjeras Arlaviškėse, mano pirštai Nojaus plaukuose, Nojaus ranka ant mano kelnių, mano ranka Nojaus kelnėse, Gabrielės lūpos ant mano lūpų; kažkas negerai ir mes sustojam degalinėje, iš piniginės ištraukiu saują monetų ir mes devintam forte, Gabrielė krenta ir kitą dieną puikuojasi gipsu, kaip kad aš prakirsta lūpa ir mėlyne po ranka.
Ir aš neabejosiu Nojaus girtumo laipsniu, kai pasirinko mane (nes matė būdamas blaivus), negalvosiu kad jam sumokėjo kad mane pabučiuotų, ar kad tai buvo dalis "Tiesos-drąsos", ar kad manęs visi nekentė, ar kad viską susapnavau, nes ištikrųjų turbūt tiesiog gulėjau haliucionuodamas savo prakaito klane po vienišos vakarienės ir kelių taurių (butelių?) vyno.
Negalvosiu apie abejones ar ligas ar visas savo paranojas, tiesiog kasdien gersiu vaistus ir, jei ne Rugilės "tavo čiūvas iš pirmadienio iš Niujorko. And I'm probably fucking him tonight" prisiminčiau vieną kart gyvenime pasitaikančią galimybę su ~šypsena~.

Su savim visur nešiojuosi laišką, sakantį, kad įstojau, nors negaliu sakyt, kad daug kur einu - karštis sunkiasi į mane ir traukia iš vidaus visą prakaitą tarsi žmona pinigus per skyrybas. Lūpdažių žymės ant kavos puodelio briaunų persikelia ant rasotų stiklinių, sklidinų ledukų, dažniausiai atsiklaupus garbinant Ventiliatorių - kuris namie tik vienas ir negali patenkinti visų iš karto ( ͡° ͜ʖ ͡°)
Po dienos su Veronika Krautuvėle ir Vė V Vil belieka tik verkt kaip man pasisekė: dėl visų materialinių vertybių (kaip kad naujo, bet jau nudaužyto telefono), dėl aštuonių matches Tinder'yje (kai vienas net parašė!) ir žmonių, kurie iki šiol išbuvo su manim, kad ir kaip skundžiausi gyvenime ir juokiausi iš vaikų invalidų. senk u




Monday, July 20, 2015

Sapfo '15, arba "no hetero"

Kažkada čia (trečiadienį?) su Vilmante ir Kamile girti nuėjom į mokyklą, aš gavau kažkokį popierių ir mes fotkinomės koridoriui, kol po kelių butelių, cigarečių pakelių ir vaistų nuo alergijos Vė man pasiūlė varyt į Sapfo, gėjų ir lesbiečių ir feminisčių ir visko tarp jų festivalį, ir po ilgo planavimo, skundimosi, atsisakymo važiuot ir keturių valandų miego mes stovėjom Žeimiuose, kurių gatvės atrodo (ar bent jau atrodys po remonto) geriau nei mano rajono. Aš po Galapagų praeitais metais don't do festivaliai, nes man iškylauti patinka nebent su pilnu patalynės komplektu palapinėje bei mobiliu elektros generatoriumu pasikrauti telefoną, arba ypač kai minėtoji palapinė yra mano kieme ir bet kada gali nueiti ir palįsti po dušu. Žodžiu, pasistatėm mano tėvų keturių vietų (ar daugiau, priklauso nuo fantazijos) palapinę be jokių vyrų pagalbos ir kaip dvi nepriklausomos emancipuotos moterys pradėjom pirmą vyno butelį. Nusipirkom tobulų ženkliukų:


sutikau virtuvėję savanoriaujančias Dovilę ir Mildą ir pagaliau ištaikiau progą nusipirkti jų veganiško riešutų sviesto,
kurį kitą rytą išbandėm pusryčiams (sakyti kad "nepasigailėjom" ar kad "buvo labai skanu" atrodo žiauriai nuvalkiota, man atrodo kad ir taip visiem aišku kad buvo žiauriai skanu????).

                    Čia yours truly, labai neaiškioj ir tamsioj nuotraukoj, kaip ir pridera rašytojams

Vienas iš dalykų, į kurį labiausiai norėjau nueiti, buvo rašymo dirbtuvės, ir su trupučiu alkoholinės drąsos meditavom, rašėm, plėšėm ir vėl rašėm ir netgi skaitėm (buvo siaubinga, bet paprasčiausiai tingėjau jausti gėdą) ką parašėm. Šalia sėdėjo Neringa Dangvydė (Vilmantė nežinojo, kas jinai tokia).
Jūs net neįsivaizduojat kaip buvo faina pagaliau praleisti laiką tarp savo žmonių, kai 24/7 esi priverstas būti šalia visų šitų heteronormikų. Taip aš jaučiausi kokias dvi minutes, kol supratau kad esu a) lauke pilnam daug nepažįstamų žmonių b) turbūt didžioji dauguma jų yra queer, o jūs žinot kokie judgimental gėjai gali būti. So yeah, sociofobija "šoka pasiutpolkę", bet geriu daugiau ir net sveikinausi su nepažįstamais žmonėm ir priėjau prie kitų pasikalbėt ir dėl to labai savim didžiuojuosi. Ėjom klausytis poezijos ir aš nieko nesupratau, bet žiauriai patiko (turbūt) Gabrielė Labanauskaitė Diena, kuri dar ir buvo rašymo dirbtuvėse. Vilmantė paskaitė savo poeziją, tada aš užsimaniau paskaityti savąją, bet buvo gėda ir baisu. Tada gėrėm Aušros Kaziliūnaitės naminį vyną, ir Vė suprato, kad čia antras kartas, kuomet leidžiam laiką su publikuotais autoriais. Galiausiai pasidaviau alkiui ir nusipirkau buritą su pupelėm, gvakamole ir salsa picante iš latvių šeimos, kur tėtis buvo su tobulu sijonu, o jo dukra dėjo salsą (viskas apie tą šeimą buvo goals): nors ir buvau Amerikoj, gvakamolės neragavau, bet ten visi svaigsta dėl gvakamolės. Net mano močiutei patiko gvakamolė. Bet aš nekenčiu avokadų ir laikausi savo nuomonės, jog gvakamolės skonis yra it sutrintų žolių. Blogąja prasme. Tada stovėjom prie dvaro įėjimo kol kažkokie muzikantai ruošėsi koncertui, kol pamačiau kad jie su partitūrom (visada geras ženklas), ir tada išgirdau pačius nuostabiausius pasaulyje styginius ir seksualiausius visatoje pučiamuosius. Palikau visus ir bėgau į dvaro vidų išsiaiškint, kad drįsta taip grot, ir stovėjau tenai pusvalandį, kol jie baigė.
Verkiau tris kartus. Gal dėl merės-chuanos, gal dėl triptano (tai tarsi nereceptiniai antidepresantai, kurie skatina seratonino gamybą; 15€ Euro Vaistinėje; man atrodo kad padeda), gal dėl to, kad po nežinia kiek laiko muzika mane sugebėjo sujaudint iki ašarų ir priverst kažką jausti. Jie grojo Terrio Riley "In C". Jie vadinasi Ensemble Synaesthesis. Blogiausia dalis yra ta, kad vienas iš atlikėjų, klarnetininkas buvo taip vadinama mano gyvenimo meilė. Festivalyje įsimylėjau dešimtis vaikinų ir dešimtis merginų, bet tik du yra (ar buvo?) gyvenimo meilės.
Ar žinot knygą filmą "Prozako karta"? Tai tipo depresuotų žmonių biblija apie tai kaip Christinos Ricci veikėja suserga depresija; žodžiu, ne esmė, esmė tame, kad protagonistė norėjo būti rašytoja, ir parašė sėkmingą Lou Reedo koncerto recenziją (kurią aš iki šiol prisimenu bet ne tiek gerai kad galėčiau pacituot), už kurią gavo Rolling Stone žurnalo premiją. Tai va, klausantis pasirodymo galvojau panašiai parašyti rezenciją, nes sėkmingai jį galėčiau prilyginti seksui - man į ausį įsakmiai dejuoja accelerando! fortissimo! ir atrodo kad tuoj pasieksiu klimaksą, bet tada tempas sulėtėja (mes pakeičiam pozą) ir jie paima mane iš naujo. Grįžęs namo radau subraižytą petį ir man skaudėjo kaklą - visai kaip po sekso. Klavišininkas per visą kūrinį buvo išsišiepęs.
Po koncerto klarnetistui awkwardly padaviau ranką ir pasveikinau su tobulu pasirodymu (vėliau galvojau, ar bus labai stalkerish jei pridėsiu į draugus, o tada supratau kad jau nuspaudžiau mygtuką). Vė ėjo miegot, o aš į dvaro ekskursiją kur nieko negirdėjau ką kalbėjo ir kur buvo bdsm (it's very in these days) performansas. Apsidairiau ir supratau, kad eilinį kartą esu vien(iš)as, be draugų, bet pažįstamų kuriuos drįsčiau susirasti ar užkalbinti, tad teko persirengti berankove maike iš Targeto ir hand-made džinsiniu švarku a lá Perfume Genius in "Fool", pasiimt tašę alkoholio ir šokt pagal UMIKO ir DJs Sima & Šalnė. Kažkoks vaikinas su garbanotais plaukais pasisveikino paduodamas ranką (tik vėliau susipratau kad galėjau jam pasiūlyti alaus) ir iškart pagalvojau - What are we? Kokioj stadijoj mūsų santykiai? Ar man įsikraustyt? Jaučiu kad numykiau kažką ko jis neišgirdo ir tiesiog atrodžiau kaip pretenzinga užsišikus šiknaskylė. Tada nuo šokinėjimo tašėj iššovė šampanas, apliejo Vilmantės tašę ir mano batą ir pakelį nosinių ir nuėjau miegot - be sužadėtinio, be gyvenimo meilių ar iliuzijų į pastarąsias. Kitą (sunkų ir nestabilų) rytą kažkas praėjo ir su manim pasisveikino, virtuvėj ieškant vandens kavai dvi merginos su tobulais plaukais pasakė "O, čia jis."; "Tavęs klausant visą laiką susimąstai ir pagalvoji: Hmm" ir aš pasimečiau tiek kiek dar buvo įmanoma ir nieko nesupratau ir dabar galvoju kad gal pradėjau vaikščiot per miegus ir dėstyt savo nuomonę apie baltaodžių kultūros asignavimą ar heteronormatyvias visuomenes; ir tada Jūratės paskaitoj apie pinkwashing Izraelyje man kažkas pamojavo, tai tiesiog susiradom transportą iki Kauno su viena švede Monika ir mus pavežė iki centro; ir pagalvojom nueit kavos ir kalbėjom apie viską ir grįžau namo, ir mama nupirko picą, ir stūmiau laiką iki tol, kol nebebus karšto vandens; ir pagalvojau, kad galiu kažką parašyt.

Gavom daug dovanų:

Tad jeigu norit prezervatyvų, masažo aliejaus ar nuolaidų sekso žaislam ar suaugusių pažintim, nežinau, like and subscribe, share and boost, sekit mane tumblery, sekit mane tvitery, atsiųskit man gėlių


Saturday, July 18, 2015

i swear this is not poetry


Aš sakiau "Ne", matyt, pasigirdo "Taip"
Ir dabar save kaltinu
Kad
Kad

Niekad nesupratau poreikio vertinti, kritikuoti
Išsakyti nuomones apie gyvenimo kokybę (4, paskatinimui)
Ar lyginti; kad pas tave daugiau, mažiau arba lygu
Juk vistiek mirties akivaizdoje mes visi būsime lygūs;
Bent jau man taip sakė

Tai buvo mano kaltė
Tai buvo mano kaltė
Aš tave supykdžiau
O po ranka buvo lėkštė

Ir dabar iš manęs visi juokiasi
Ir jeigu tai buvo mano kaltė
Tai kodėl nebegaliu užmigt
Ir bijau kiekvieno vyro

Man labiausiai patiko ta dalis
Kai tu pusę metų maldavai manęs tavim pasitikėti
Ir kai pamatei kad po supuvusiu riešuto kevalu tėra supuvęs branduolys
tau nieko nereikėjo

Aš atsiprašau dviejų savo skaitytojų ir pradinės mokyklos mokytojos
Kad naudoju tiek daug pirmojo asmens
Bet galvoju, gal bent poezijoje...

Kai didžiausias pasiekimas mano gyvenime
Buvo kartą nespausti ašmens per stipriai prie odos

Kelis kartus, lygiai vidurnaktį
Mes eidavom link auštančio greitkelio
Aš su savo mėgstamiausiu peiliu
Tu su žibintuvėliu
Ir gulėdavom kol šviesos priartėdavo pernelyg arti
Ir bent sekundės dalį
Tai buvo baisiausias dalykas pasaulyje

Thursday, June 25, 2015

#Poezija #Vizijos #Eilės #Pavasario garsai #Prie Didelio Kelio (gulėsiu veidu žemyn ir verksiu) #menas #MENAS #Lietuvos rašytojų sąjunga #Nacionalinė premija #Kontekstinis autorius #Undinė fucking Razbonavičiūtė #Aš myliu Giedrę Kazlauskaitę #Mantvydas Leknickas

Mano draugai buvo pseudointelektualai
Ir aš šokinėjau aplink juos
Rėkdamas į veidą
„Aš turiu humoro jausmą“

Mane mokė skaityti poeziją
Ir neleido pateikti narystės prašymo
Į jų kastą
Kadangi nestudijavau semiotikos
Ir išsakė konstruktyvią kritiką
Ir dėl to aš atkritau

Neturėjau ką veikti
Todėl nusprendžiau paieškoti dievo
Bandžiau išpirkti nuodėmes
Bet neužteko pinigų

Mane išspausdino Šiaurės Atėnai
Ir dėl to jaučiausi ypatingas
Bet tada sužinojau
Kad Šiaurės Atėnai išspausdino visus
O aš vis dar
Nemoku
Semiotikos

Mane privertė domėtis poezija
Nes nebemoku rašyti esė
Ir parašiau šias "eiles"
(Bet jos labai blogos
Nes tradiciniai ketureiliai yra pasenę ir išėję iš mados
Bet jūs tik pažiūrėkit į mane
Kai kur daugiau nei keturios eilutės
Ir įdėjau skliaustus
Ir nieks nesirimuoja
Gal dar rasit gramatikos klaidą kitą)
Ir aš pagalvojau
Kad net ir mano bezdalai
Užrašyti natomis
Išskaidyti po naują eilutę
Skaitytųsi
Kaip
Menas

Sunday, June 14, 2015

In order to update, you need to restart your computer

Jaučiuosi kaip seksualiai aktyvi, emancipuota dvidešimtmetė mergina, nekantriai laukianti mėnesinių (nes tai reiškia, kad ji nenėščia). Neturiu ką veikt, bet gyvenu laukimu. Egzaminų atsakymai kabo virš galvos it sėklidžių kapšelis, ir NECas erzina mane neleisdamas palaižyti. Surinksiu minimumą, ir, Giedrės Kazlauskaitės žodžiais, "Sudie, mokykla". Sudie būsimoms Maximos kasininkėms bei Senukų konsultantams (juokauju, vaikai, žinau kad kai kurie kažką gyvenime pasieksit), sudie mokytojom su nediagnozuotom psichologinėm ligom, sudie tualetams be užraktų ar tualetinio popieriaus.

Padariau gyvenime daug klaidų. Per daug pasitikėjau žmonėm. Leidau sau tapti durų kilimėliu, nes vaikystėj mama vis kartojo, kad niekad neturėsiu draugų, o aš jų norėjau (o gal labiau norėjau įrodyti kad ji neteisi), ir leidau lipti man per galvą.

Padariau daug kvailų dalykų, kad kažką pajausčiau. Du kartus buvau susižadėjęs, su žiedu ir viską. Gėriau daug, ir dideliais kiekiais, ir rūkiau, ir gulėjau lovoj su žmonėm, kuriem nieko nejaučiau. Žalojau save. Bandžiau verkt ir daužyt daiktus.
Išvados? Išvadų nėra. Nėra laimingos pabaigos, ar net tragiškos, nieko nėra.
Yra tik prisiminimai, didelės svajonės ir talento trūkumas.
Metu kortas, ir jos žada viziją, protą ir jėgą.
Baigėsi brendis

Saturday, June 13, 2015

Mane pakvietė į dvarą*

Subject: An invitation / My final attempt
Body: I can hear your heart as it starts pounding the moment I try to reach you
I can almost feel your blood rushing to your head when I call out to you
Tell me, darling, is it the psychopath who's chasing you, that makes you shiver
Or is it the obscurity which gave birth to a beautiful demon?

Kodėl aš nuo tavęs dar neatsipisu? Ar aš tikrai nesveikas abusive lochas marozas (kuris neplauna galvos??)?
Neatsipisu, nes nenoriu tavęs paleisti dėl daugelio priežasčių, viena iš jų yra ta, kad aš žinau, kad mano paveikslas, kurį susidarei galvoj yra iškreiptas ir neteisingas. Galbūt dalinai dėl mano kaltės, nes būdamas su tavim bandžiau būt tuo, kuo nesu ir apsimest, kad neturiu bruožų, kuriuos turiu (vien todėl, kad bijojau, kad tau nepatiksiu koks esu, whatever). Taip, aš violent ir turiu neapykantos savyje, bet ne daugiau, nei tu. Tai, ką tau padariau (apspjoviau, pin down'inau), padariau todėl, kad you have no fckn idea kaip man negerai buvo dėl tavo elgesio, kurio aš tada nesupratau, aš nežinojau ką daryt, buvau piktas kaip niekad ir pasielgiau impulsyviai. I mean srsly, nei aš guminis, nei aš galiu visąlaik apsimest, kad tavo elgesys man nedaro įtakos. Jei aš anksčiau būčiau supratęs, kad tu manęs legitimately bijai, aš būčiau kitaip elgęsis. Aš tiesiog galvojau, kad tu taip elgiesi, nes galvoji, kad dėl to nebus jokių pasekmių, kad tu manęs tiesiog šiaip nekenti or something.
Jo, aš biškį lochas ir kartais tingiu galvą išsiplaut, bet ne psichopatas ir ne abusive. I'm a guy after all, aš net nesitikėjau tokios tavo reakcijos į tą pargriovimą... "nužudyk mane", "iškviesiu policiją"... Tu žinai, kad aš tau gyvenime netrenkiau ir netrenksiu on any circumstances, right?
Anyway I still like you like THIS MUCH *rodo kiek*, nes tu unikaliausias ir įdomiausias (vienas gražiausių as well) žmonių, kuriuos man teko (bandyt) pažint ir noriu, kad pagaliau nustotum bėgt nuo to, ko net nesupranti (aka manęs šitoj situacijoj).

Taigi, kviečiu tave ryt į savo tėvo dvarą (Šatijų dvaras. gali pasigūglint). Ten bus Rugilė (su kuria galėsi susitaikyt, nes ji šiaip nori su tavim bendraut, bet nesiruošia tau ropot po kojom, kaip kad aš pastoviai ir prašyt, kad bendrautum. Pretty sure, kad ir tu nori su ja bendraut, bet nu čia tik mano kvaila prezumpcija) ir GAL Tautvis. Dat about it.

P.S. Gali pasiimt peilį, bet siūlyčiau šautuvą. :P

* Šis tekstas yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autoriaus vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Saturday, June 6, 2015

"4:20. Stoviu eilėj prie kebabų." - 1/12/14 4:20
Ir aš norėčiau mokėt perteikt viską, ką noriu pasakyt, ir žinoti, kodėl man skauda penį arba kaip veikia mokesčiai; vietoj to tiesiog bandau prisiminti visus dalykus, kuriuos pavogiau - kodėl melas man ateina automatiškai? Pamažu mėsa tarp dviejų plaučių užsitraukė, ant viršaus tokia trapi blizganti plutelė.
Šlykštūs kvapai primena jį, psichopatą, mano fakbojų (didelis kiekis Nivea dezodoranto, prakaitas plaukuose), kuris sugeba grįžti karts nuo karto vis naujais būdais, ir iš to kyla klausimas - ar pabėgsiu nuo jo kitoj šaly, ar mane susiras, ar pagaliau nueit į policiją; vietoj to bandau prisiminti kada paskutinį kartą verkiau - prieš tris, keturis metus - ir kodėl nesugebu to daryt automatiškai.

Wednesday, May 27, 2015

Vaikai

Cigarečių nuorūkos it gėlės gete; vaikai šitam rajone rūko jau ilgai. Mes sėdim ant priemiesčio stogų ir geriam pieną iš pakelių. Dalinamės pypkėm ir dantų šepetėliais.

Ir Bilio brolis Denis buvo atleistas iš CVS toliau, gatvės gale, prieš tai pavogęs raktą nuo alkoholio spintelės. Mūsų rankos visada pilnos ir mes visada bėgam.

Mes neinam mokyklą ir nedarom namų ruošos. Mes vaidenamės stovėjimo aikštelėse ir maisto prekių parduotuvėse.

Šerė nuo šiol nešioja palaikomąją liemenėlę; jinai leopardinė ir su nėriniais. Ji dėvi roko grupių marškinėlius kuriuos yra suplėšius į skutelius ir nužiūrinėja mane kol pinam virves su Disneilando praėjimo kortele autobusų stotelėje. Ji sako kad jos mokytojas bandė ją išpisti. Ji kalba apie savo tėtį.

Mūsų tėvai eina miegoti anksti. Kartais visi pameluojam kad miegam pas draugus ir nakčiai tampam benamiais, bet nieko tokio. Einam į parką. Sėdim rasoj ir žolėj ir rūkom suktines iki saulėtekio.

Ir aš niekada nesakysiu draugam kad nekenčiu rūkyt žolės nes man patinka bičiulystės jausmas kuriuo dalinamės būdami apsinešę.

Vakarėliai namuose pasidaro nuobodūs bet Eimės sesers vaikinas yra dyleris ir mes surandam būdų kaip praleisti laiką.

Aš esu vietinis kokseris be pinigų, pinantis palaidas gijas ir sekantis ilgas pasakas. Esu palaidas stipinas ir kulminacija anekdoto, kuriuo nesuprantu.

Ir Matas sako ne tiek bijantis mirties, kiek numirti nekaltas, numirti vienišas. Sakau jam kad jei būčiau pana, numesčiau jam kaulą.

Ir Kimė sako kad yra pavargusi ne nuo šitų scenų, o nuo vaikinų jose; tų traukinio bėgių vaikinų su mažais peniais ir dideliais ego. Bet ji vistiek pripildo savo "Hello Kitty" rankinę keturiasdešimtinėm ir nešvankiai šoka su konduktoriumi.

Saturday, May 16, 2015

Ko nors gražaus ir paslaptingo

Draugystės yra kaip pamatai. Žmonės deda medinius pastolius, kurie padeda tau lengviau išsilaikyti. Iš jų pasisemi kažko naujo, kažko naudingo. Atrodo, jais galima pasitikėti, ir prie jų ramsčių pripranti kaip prie natūraliauso dalyko pasaulyje. Bet galiausiai tie mediniai pastoliai sutrupa, ir telieka išsilaikyti pačiam visu savo svoriu.
Kai kurie žmonės yra kaip termitai, kurie graužia tave iš vidaus ir bando sugriauti.
Kai kurie žmonės tik apsimeta ramsčiais, bet paslapčia turi nesveiką pasitenkinimą žiūrėti, kaip kiti griūna. Todėl, kad patys nebeišsilaiko.
Ir tada tu lieki vienas.

Vienatvės lysvės sėjamos rankose, ir jose žydi liūdesys.
Trys, keturi rėžiai. Kol išmoksti išsilaikyti pats.
Nes jie tebuvo mediniai pastoliai, o tu esi mūrinis namas ant jūros pakrantės.



Monday, May 4, 2015

Petrichoras

                                                                                                               Krisui K. ir Kamilei Š.

kol galiausiai tu sutiksi berniuką, kuris kvepės kaip peleninė ir dėvės ilgus plonus megztinius. Jam irgi patiks kvapas po lietaus arba kandžiojamas kaklas, bet jis niekada tau neparašys, tuo labiau neatsilieps į tavo skambučius. Tu vistiek skambinsi. Jis visada atrodys gerai nedėdamas pastangų, bet jam nepatiks tvarkytis savo kambario. Po kurio laiko tau atrodys, kad Jis priklauso tau. Atrodys, kad visas pasaulis yra apvyniotas aplink jo kaulėtą pirštą. Jisai nesupras, kad tavo žaizdos yra dėl jo, bet vistiek bandys jas susiūti. Dėl jo drebės rankos ir tu gersi litrus kavos, bet galiausiai suprasi, kad viskas apie jį yra iliuzija. Tu manysi, kad eini jam iš paskos, bet jis stovi vietoje. Būsi užstrigęs galvodamas, kad niekas Jo nepažinojo taip kaip tu. Bet niekas jo nepažinojo, nes iliuzija yra tiesiog iliuzija, gal ir kvepianti kaip peleninė ir dėvinti ilgus plonus megztinius. Tu sėsi į autobusą, o jis

             liks klaidžioti susigalvoto miesto gatvėmis
         gyvas tik lūpdažiu
      kol galiausiai pavirs
   šventąja niekeno dvasia

Thursday, March 26, 2015

patron saint of the lost causes

Pasirodo, žmonėm nepatinka kai aš su kuom nors susitikęs laiką praleidžiu su telefonu. Žmonės nori, kad mandagiai žiūrėčiau į sieną, jei nesiteikiu kalbėt apie kažką, kas man visiškai nepatinka, apie ką aš neturiu nuomonės ar tiesiog yra nuobodu, o ne - gink Dieve - žaisti candy.
Matot, man tiesiog pochui - draugų rate nedarau dalykų kurie man neteikia malonumo, nes manau, kad tokią teisę užsidirbau darydamas dalykus, kurie neteikia malonumo kai jau negali pasirinkt.
Nežinau, kodėl mane nuvertina. Nežinau, kodėl kiti turi teisę užsišikti, būti nepatenkinti, o aš ne. Nežinau, ką reikia padaryt ar kaip man tą teisę nusipirkti. Nežinau, kodėl kiti yra geresni už mane ar vertingesni piliečiai. Ar turėčiau baigti vidurinę ir tada bakalaurą, kad į mane pradėtų žiūrėti rimtai? Ar turėčiau susirasti ofisinį darbą pilnu etatu?
Turbūt visi galvoja, kad mane išnaudoja ir iš to vėliau juokiasi, kai ką nors padedu neprašydamas ar nusileidžiu ar kitus iškeliu pirmiau nei save. Aš, atvirkščiai, juokiuosi kad švelniai juos žudau. Po dešimt metų dauguma susiras antras puses, dėl kurių norės būti geresniais žmonėm, žinot kaip ten sako: "He makes me want to be a better person", tuo tarpu aš beveik susitaikiau su tuo faktu kad santykių neturėsiu, ir stengiuosi būti geresniu žmogum dėl savęs, bet kiti į mane žiūri kaip į kokią supistą namų šeimininkę iš Santa Monikos, kuriai atsibodo per dienas eiti į pilatesą ir jogą, o po to apsipirkti su draugėmis, todėl jinai iš nuobodulio nusprendė pasinerti į kokį nors transcendentinį budizmą. Į mane kreivai žiūri, kai sakau kad stengiuosi nepasiduoti neigiamom emocijom, kai sakau kad bandau neleisti pykčiui manęs užvaldyti ir nepatiki (bet supyksta) kai sakau, kad kas nors nėra man tiek svarbus, kad priverstų mane peržengti šitus įsitikinimus ir supykti taip, kad apsiverkčiau, ar pradėčiau daužyt daiktus ir plaikstytis aplinkui kaip tos mergos iš "My Super Sweet Sixteen". Bandžiau pasakoti, kas yra intravertiškumas, bandžiau paaiškinti kad "išeiti į miestą" man kainuoja daugiau pastangų nei kitiem, bet manęs klausėsi tiek pat, kiek benamių Niujorko gatvėse su ženklais, skelbiančiais pasaulio pabaigą.
Mus visus smaugia apatija ir pochuizmas. Prieš penkis metus galvojau kad aš vienintelis toks, su manim nutraukė draugystę dėl "negatyvumo", bet galiausiai teko stebėt kaip visi pasineria į tą liūną - tėvam pochui kad neini į pamokas ar kad nesakai kur bastaisi, mokytojam pochui kad būni su paltu ar be uniformos. Depresija tapo norma. Tu nesi "kūl" jeigu tau rūpi, jeigu tu laimingas. Bet man jau gana. Atėjo laukas suaugti, nors ir priverstinai, nors ir skaudėtų. Metaforiškai stoviu ant slenksčio į suaugusių gyvenimą - dokumentai išsiųsti, teliko įstot, susirast gyvenamą vietą ir kažkaip persivežt knygas. Reikės priprast kad ne visada grįžus namo rasi maisto, kad kartą per savaitę kažkas išskalbs drabužius ir išsiurbs kambarį. Reikės priprast, kad nebus į ką atsiremt, kad pagaliau būsiu vienas, ne tik emociškai, bet ir fiziškai.
Nenoriu pasirodyti kaip auka, tiesiog noriu priminti  - aš esu iš tų žmonių, kurie pasiūlys petį išsiverkti, ir tada sukiš peilį į nugarą ir pasukios jį į abi puses




Monday, March 23, 2015

nuotrupos #2

23 March 2015 01:41
Kažkada turėjau savitumą, kurį sunaikino masinis vartojimas.


21 March 2015 4:20
Prisimenu vasarą Palangoj. Kebabus, valgytus Latvijoj, austres, valgytas pusryčiams, seksą vakarienei. Geriausias laikotarpis mano gyvenime. Kelios dienos... Kelios dienos be rūpesčių, kelios dienos kiek tik nori miego, kelios dienos dangaus.
Tos kelios dienos vis grįžta į mano prisiminimus, tos kelios dienos vis prašosi būti pakartojamos.
Jis grįžo į mano gyvenimą prieš kelias savaites, ir jau sugebėjo įnešti paguodžiančio chaoso. Viską nudažė dusinančiom džiaugsmo ir viliojančio sekso spalvom. 

20 March 2015

I 'can't afford' to have negative feelings here. Because everyone is sassy, fabulous and unreachable. Anything else will only be submitted to ridicule and joke - you can't be anything else than this creature who doesn't feel shit and only makes fun of those around you for entertainment. You can only think about yourself, because you are the only one that matters. So I put on a fake smile, no matter how much it hurts, and I carry on. 
Pretending is so easy. After all, I've been doing it for five years now.

i'm back, bitches

http://www.satenai.lt/2015/03/16/jauno-satyro-dienorastis-2/