Kas Nesusiję Su Mokslu... ir Lūžis

Kas nesusiję su mokslu...
...Ir sekėsi man nevisai taip, kaip tikėjausi... Klasiokai nebuvo tokie draugiški, kokie galėjo būti, o mokytojai kažkokie nuolatos išbalę, suirzę, pasimetę. Laikui bėgant, ėmiau jausti, jog kažkas čia ne taip. Ir, vieną kartą žaisdamas krepšinį, nė nepastebėjau, kaip visi „draugeliai“ išsiskirstė. Ką gi, metas jau gana vėlus, todėl reiktų eiti namo, nors ir labai nenoriu. Tik viena problema — mano krepšio nebėra! Kur jis galėjo dingti? Juk aiškiai atsimenu, kaip padėjau jį ant suoliuko... Staiga suskamba telefonas.
— Klausau, — sunerimęs tariau.
— Kyo, čia tu?,— susijaudinusi pradėjo draugė,— Kodėl tu ne namie? Juk žinai, kad jau vėlu!
— Pala, nusiramink, aš mokykloj.
— Ką? Tučtuojau eik iš te...
Ryšys nutrūko... Hm, gana keista, bet juk su sportine apranga neisiu į gatvę, privalau tučtuojau surasti savo krepšį. Ir kodėl turėčiau tučtuojau palikti mokyklą? Juk tai tik pastatas! Kas gali atsitikti? Nebent koks sargas per anksti ją uždarytų, ir man tektų čia tūnoti iki pat ryto (nusijuokiau sau) — nė neįtariau, kas gali dėtis mokykloje… Dar kartą atsivedėjęs „įkroviau“ tritaškį ir budriai atidariau duris. Kažkaip itin ramu aplinkui buvo... Atsargiai ėmiau sėlinti pagal mokyklos sieną ir visai netikėtai aptikau kažkokį liuką. Jis buvo praviras. Nieko nelaukdamas šokau vidun ir atsidūriau menkai apšviestame kambariuke, kuriame ant stalo gulėjo... pistoletas. Keista. Pasiėmiau jį ir, panaudojęs lipniąją juostelę, sutvirtinau kartu su šiokiu tokiu žibintu, rastu dėžėje (laimei, čia ne „Doom 3“, ir mokiniai puikiai supras, ką reikia daryti su ginklais, lipnia juostele ir žibintu, ko visiškai nesuprato uoliai treniruotas karys, vykstantis vykdyti tokios atsakingos užduoties į Marsą...). Taigi dabar turėjau pistoletą ir žibintą viename. Atsargiai nulipau laiptais, nes iš ten sklido kažkokie keisti ir duslūs garsai, labai jau primenantys riaumojimus ir aimanas. Staiga prieš mane išniro tankių šešėlių siena, tačiau aš instinktyviai uždengiau veidą rankomis, kuriose buvo pistoletas su žibintu, ir tai tikrai akimirkai sudrumstė tamsą. Tada aš, mikliai atsitraukęs, padidinau šviesos stiprumą, ir tamsa pranyko. Dabar man jau buvo tikrai neramu, tačiau aš tęsiau savo kelionę ir netrukus pasiekiau izoliuotą kamerą, kurią atidaręs radau visą pliką ir drebantį moksleivį:
— WTF ??
— Ne, nereikia. Patrauk šviesą, patrauk! Bėk iš čia, bėk, kol gali!
— Kas čia pe...
Užbaigti nespėjau, nes pajutau smūgį į koją. Atsisukęs išvydau keistą padarą, aplink kurį pamažu tirštėjo tamsa. Staigiai iššoviau kartą, kitą... Padaras, raitydamasis ir isterijos iškreiptu kūnu besipurtydamas, ėmė garuoti. Nors aš ir buvau geras chemikas, pasakyti, kas per dujos čia buvo, negalėjau. O ir laiko apmąstymams nebuvo, nes plikasis žmogus atrado šaunamąjį ginklą ir pasileido šlubčiodamas link liuko. Ten pasukau ir aš, tačiau plikį tučtuojau pervėrė kažkoks ilgas, krauju srūvantis spyglys... Bet ne, tai buvo kaulas. Kaulas, kurio apipuvęs paviršius greitai pasruvo žmogaus krauju. Aš negalėjau pasakyti, kas per vieni mane apsupo, tačiau vienas jų man nieko nelaukdamas smogė ir persmeigė koją. Aš turbūt pirmą kartą gyvenime pajaučiau tokį skausmą, kuris akimirksniu išplito ir užtvindė visą mano kūną... Tačiau aš laikiausi ir ėmiau artintis prie liuko. O ne! Jų jau septyni! „Dar truputėlį, dar šiek tiek“ — skausmingai mąsčiau, viltingai vilkdamas perplėštą koją. Mano kraujas tartum nuplovė purvinas ir tamsias grindis, o už manęs sparčiai artėjantys „Jie“ tiesiog rijo savo vidumi mano gyvastį... Bet aš jau matau liuką...
— Palaukit, neuždarinėkit liuko! Ką jūs darot?! Neeee!!!
Lūžis
„Jau kurį laiką „Leafdale“ mokykloje vyksta keisti dalykai — Niekas negali paaiškinti, kur ir kodėl dingsta jos moksleiviai. Geriausi šalies ekspertai dirbo ir tyrė patalpas, tačiau nieko įtartino nesurado. Suirzęs ir prakaito išpiltas direktorius nuolatos kažką aiškina apie remontą ir laiko stygių, tačiau apklausę pačius mokinius, pastebėjome, jog jie jaučia baimę ir nepasitikėjimą. Kas dėl to kaltas ir kam to reikia? Turbūt kol kas to nesužinosime... Visa tiesa, kad ir kokia ji būtų, liks anapus... “.